Auksas

Terminas „taurusis metalas“ (tai taikoma ir sidabrui) iš tikrųjų reiškia moralinį medžiagos vertinimą. Taip šį terminą suprasdavo siekiantys taurinimo alchemikai.
Nesioksiduojantis švytintis metalas beveik visose kultūrose siejamas su saule (actekai auksą vadino „dievų išmatomis“; „teocuitlad“ reiškia Saulės dievo išskyras). Tezė „aurum nostrum non est aurum vulgi“ (mūsų auksas – tai ne minios auksas) reiškia, kad dvasiniame alchemijos pasaulyje sąvoka auksas buvo suprantama ne kaip pats metalas, bet turima omeny ezoterinė prasmė, aukščiausia dvasinės raidos pakopa. Iš tikrųjų ortodoksalioje krikščionybėje auksas yra dangaus šviesos ir tobulumo simbolis. Tai liudija viduramžių paveikslų ant medžio plokščių ir Rytų Bažnyčios ikonų aukso fonai. Antikoje vertingi gydomieji augalai būdavo iškasami aukso įrankiais, kad nebūtų pažeistos jų galios. Aukso papuošalai buvo vertinami dėl tariamų jų galių apsaugoti nuo burtų (ypač su brangakmeniais). Tačiau ne visur buvo leidžiama nešioti auksinius papuošalus. Auksas dažniausiai reikšdavo Žemės galias ir nors vargu ar turėjo praktinę vertę, visuomet buvo siejamas su aukštesnėmis galiomis ir dievų pasauliu. — Daugelyje senų kultūrų iš aukso gamindavo sakralinius reikmenis ir valdovų valdžios ženklus (karūna). — Biblijoje minimas „aukso veršis“ kaip šiaurės izraeliečių „stabmeldystės“ simbolis iš tikrųjų nebuvo tikrasis veršis, o jaučio stabas, kurį Mozė sunaikino. — Senovės Kinijoje auksas (čin) buvo laikomas Saulės metalu kaip pirminio prado Jang simbolis ir kaip dualinė priešingybė pradui In (sidabras).