Ar lengva tapti laimingu?

„Laimė” – banaloka frazė, sveikindami mes visuomet linkime žmogui laimės, bet juk kiekvienas savaip suvokia šį žodį. Kažkam laimė reiškia būti sočiam ir neskaičiuoti centų piniginėje, kitam reiškia būti pažangiam ir visuomenės pripažintam žmogui ar gražiai ir madingai apsirengusiam, tik tada jis ar ji jaučiasi laimingi. Vienas nori būti sveikas, kitas siekia būti išgirstas ir suprastas. Galima būtų ir toliau vardinti skirtingas laimės sampratas. Ar reikia? Mes vis tiek nerasime vieno laimės įvardijimo, nes mes tokie vienodi ir kartu tokie skirtingi, tad kiekvienas supranta gyvenimą savaip.

Mums visuomet kažko trūksta, mes įsivaizduojame, kas būtų, jei turėtume tiek pinigų, kiek turi mūsų viršininkas, ar turėtume tokį patį vyrą ar žmoną, kaip turi mūsų draugas ar draugė. Gal mes tada taptume visiškai laimingi? Ar taip yra iš tikrųjų? Tai tik matoma laimė.

Iš mano bendravimo su žmonėmis patirties matyti, kad nėra visiškai laimingų žmonių, jie negali egzistuoti iš principo, tai prieštarautų pasaulio sandaros įstatymams. Mums visiems vis kažko trūksta, visuomet yra tai, ko žmogus karštai trokšta. Kai nėra problemų, nėra ir noro jas spręsti, vadinasi, nėra stimulo kažką pažinti ar keistis. Visiems pažįstama frazė: pasikeisk ir pasaulis aplink tave taip pat pasikeis.

Ar bandėme keistis? Gal verta nukreipti dėmesį į kitą pusę, pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis.

Kaip malonu džiaugtis smulkmenomis, – deja, mes visada pamirštame, kad aplinkui yra ne tik tūkstančiai žmonių, kurie gyvena laimingiau už mus, bet milijonai daug nelaimingesnių. Kodėl nepasidžiaugus tuo, ką turime? Štai patekėjo saulė, kutena jūsų užsimiegojusį veidą savo šiltais spinduliais,- gal tai dingstis nusišypsoti ir pasidžiaugti?! Bent jau tuo, kad jūs galite ne tik justi saulę, bet ir ją matyti. Kiek žmonių negali to jausti, bet gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Tai kam mums liūdėti? Jums nusišypsojo nepažįstamasis, pakvietė i svečius, pamatėte vaivorykštę danguje- kiek priežasčių būti laimingam. Pasidžiaukite ir padėkokite už tai. Kam? Sau, nes jūs tai pamatėte ir tuo pasidžiaugėte.

Džiaukitės tuo, kad jūs sveiki, ar siekiate būti sveiki, tai tiek daug, bet dažnai mes nevertiname to, ką turime. Sveikata yra tai, kas mums brangiausia, bet taip dažnai ja sumokame už savo ambicijas, pinigus, išradimus. Vertinkim savo ir kitų sveikatą ir džiaukimės tuo, kad mes daug galime. Juk niekas nežino, kas bus rytoj, visko gali nutikti ir nebūtinai gerų ir malonių dalykų. Kai prarandi gebėjimą matyti ar vaikščioti, supranti, kokį turtą turėjai ir kaip jo nebranginai. Kartais nutinka taip, kad šėlsmo ir begalinio pasitikėjimo savimi minutė gali lemti tokias pasekmes, kurios privers žmogų pakeisti savo pasitikėjimą ir išdidumą į žmogiškumą ir gerumą. Ir žmogus, paveiktas fizinės negalios, kartais pradeda suprasti, kad gyveno kažkaip ne taip ir bandys viską pradėti iš naujo, deja, tam gali neužtekti jėgų.

Kitas pavyzdys, jūs nelaimingai įsimylėjote, ar tai dingstis džiaugtis, paklausite manęs? O kodėl gi ne? Milijonai žmonių gyvena tarp mūsų ir niekada gyvenime nejautė tokių jausmų, jie nežino tos būsenos, o jūs jaučiate, kaip plaka jūsų širdis, kaip spindi jūsų akys. Todėl, jei net žmogus ir neatsakė jums tuo pačiu, bet jis savo buvimu padovanojo jums daug malonių jausmų, tai gali būti jūsų džiaugsmo ir dėkingumo priežastis todėl, kad jis gyvena jūsų širdyje. Juk daugelio širdys tuščios. Ten negyvena meilė.

Taip, mes visi esame egoistai, mes norime didelės meilės, stiprios draugystės, didelių išradimų, kad mus mylėtų ir puoselėtų. Už tai mes taip pat norėtume suteikti tokių pačių jausmų, ar tik juos priimti ir mėgautis?! Ar tai teisinga? Ar taip svarbu bandyti išsaugoti irstančią šeimą, – gal geriau leisti vienas kitam išmėginti laimę dar kartą. Jei galų gale vienas iš mūsų taps laimingas, ar dėl to nevertėtų stengtis? Jei jūs tikrai mylite žmogų, tai džiaukitės jo laime, o jei nesidžiaugsite, vadinasi, jo niekada ir nemylėjote. Beje, niekas nežino, ko galima tikėtis iš išsiskyrimo, gal jūsų laukia kitas žmogus, toks, apie kurį jūs net nedrįsote pagalvoti? Gali atsitikti taip, kad jūs dar tarsite ačiū jus palikusiam žmogui už galimybę sutikti savo antrąją pusę.

Kai sieloje nyku, pasistenkite mintis kreipti į džiugias gyvenimo smulkmenas. Leiskite užgyti žaizdoms. Nesiblaškykite. Nesiekite meilės bet kokia kaina, nesižeminkite. Dėl netekčių mes jaučiame tuštumą, bet neužsisklęskite savo nelaimėse. Panirkite į kasdienes problemas. Kai ant širdies guli akmuo, sunku tai padaryti, bet laikas gydo. Palikite ramybėje praeitį, pradėkite viską iš naujo ir pasipildykite naujų jėgų.

Reikia tik pasukti iš įprasto kelio ir prieš jus – naujas gamtovaizdis. Naujame kelyje galbūt jūs patirsite netikėtų sunkumų, kartais dvejosite ir net bijosite, bet gali būti ir malonių staigmenų. Kelio vingis ir visas pasaulis prie jūsų kojų. Kiekviename žingsnyje jūsų laukia kažkas naujo. Kokia šventė akiai ir ausims, lytėjimui ir skoniui! Jūs pasirenkate naują kelią ir jums negaila dėl to. Tai – gyvenimas, ir tik taip galima pajusti laimę. Žinoma, ne visada šalia yra draugų, kurie padėtų jums reikiamu momentu. Net tuo atveju, jei jūs einate vienas per dykumą ar vienas kovojate su audra Pietų Atlanto jūroje, draugai mintimis su jumis ir linki jums sėkmės.

Mes juk džiaugiamės mūsų draugų laime, vadinasi, ir jie tikisi, kad jūs rasite savąją. Jei turite draugą, jau galite galvoti, jog esate laimingas žmogus. Jei taip ir nėra, tai niekad nevėlu rasti draugų. Jais gali tapti kas tik nori: tėvai, broliai, seserys, kolegos, atsitiktiniai pažįstami. Juk atsitiktinumų mūsų pasaulyje nebūna. Taip sukurtas pasaulis, o mes – jo dalelės. Mes sudedam į savo aplinką tai, kas vyksta mumyse – jausmuose ir dvasioje. Kiekvienas iš mūsų stengiasi išsaugoti savo individualumą, nepakartojamumą; kiekvienas iš mūsų nori išsiskirti iš kitų žmonių ir gamtoje taip pat. Kad ir kaip mes stengtumėmės neprarasti individualumo, vis tiek liekame gyvojo pasaulio dalis, visatos dalelė, – ir su tuo turime susitaikyti. Mes glaudžiai susiję ne tik su mūsų partneriais ir mylimaisiais, bet ir su visu pasauliu, visomis vibracijomis ir energijomis, esančiomis aplink mus, t.y. su tuo, ką tyrinėja fengšui.

Manęs dažnai klausia, ar gali žmogus būti pažangus ir laimingas be fengšui? Aš visuomet atsakau, kad gali. Tai tik atima daugiau energijos ir jėgų. Vaizdžiai galima būtų pasakyti: įsivaizduokite, kad laikote pripūstą oro balioną po vandeniu ir pagal fizikos dėsnius vanduo stumia jį į paviršių. Kol jums užteks jėgų, galėsite valdyti situaciją, viskas bus gerai, bet jei jūs atsipalaiduosite, balionas ištrūks iš rankų ir liksite be baliono ir jėgų. Ar jūs to norite? Į šį klausimą kiekvienas atsako pats.

Kiekvienas iš mūsų kiekvieną sekundę ką nors renkasi – ko nori pasiekti gyvenime ir ką jis pasirengęs dėl to padaryti. Niekas negali žmogaus sustabdyti, jei jis tikrai nori ko nors pasiekti. Ir galiausiai norėčiau jums papasakoti seną legendą.

Labai seniai gyveno Dzen meistras, kuris visuomet rasdavo atsakymą į mokinių klausimus. Vienas mokinys labai norėjo paklausti, ko mokytojas nežinotų. Jis ilgai mąstė, štai vieną gražų rytą ėjo į mokyklą ir tiesiai jam į rankas įkrito paukščiukas iš lizdo. Mokinys norėjo įdėti atgal paukštelį į lizdą, bet to nepadarė, gudriai nusišypsojo ir nubėgo į mokyklą. Ten rado meistrą ir paklausė: „Gerbiamas mokytojau, ar galite pasakyti: paukščiukas mano rankose gyvas ar miręs?”

Berniukas šypsojosi, jis galvojo, kad meistras negalės atsakyti į jo klausimą, bet meistras pasakė: „Mano mielas mokiny, jei aš atsakysiu, kad paukščiukas gyvas, tai tu suspausi kumštį ir paukštelis mirs, o mano atsakymas bus neteisingas. Antra vertus, jei aš pasakysiu, kad paukštelis miręs, tu paleisi jį ir jis nuskris, – aš vėl būsiu neteisus. Dėl to nėra nei teisingo, nei neteisingo atsakymo į tavo klausimą- tu turi pasirinkti.”

Taip, renkamės mes ir mes atsakome už tai, ką darome. Ar būsite laimingi, ar ne- turite pasirinkti patys!

Autorė Jelena Žurbenko