Ar egzistuoja gyvybė Marse?

Dulkėtasis Marsas ir žalioji Žemė laikomi giminingomis planetomis. Kiek legendų ir istorijų prikurta apie ateivius, gyvenančius Marse ir vis aplankančius Žemės gyventojus… Vis dėlto nors yra netoli viena kitos, abi planetos labai skiriasi. Žemė yra 8 kartus didesnė už Marsą savo tūriu ir beveik 10 kartų masyvesnė. Egzistuoja ir branduolių sudėties skirtumai. Žemės ir Marso branduoliai formavosi visiškai skirtingomis sąlygomis. Visgi bendras dalykas galbūt yra vanduo, nes neseniai Marse rasti vandens pėdsakai, ar tai reiškia gyvybės egzistavimą Marse?

Judėjimas ir klimatas

Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos ir artimiausia Žemei planeta. Senovėje Marsą spindintį danguje aukštaičiai vadino Saulės dukra Žiezdre. Kruvinojo karo dievo Marso vardas kilo dėl rausvos, kraują primenančios spalvos.
Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Kadangi Marso ašis pakrypus į orbitos plokštumą kaip ir Žemės, Marse keičiasi metų laikai. Tačiau apskritai metai Marse yra ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų, nes Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis. Tai reiškia, jog Saulę Marsas apskrieja per 686 dienas ir 23 valandas, vidutiniu 24 km/s greičiu. Aplink Saulę Marsas skrieja elipsės formos orbita. Nuotolis nuo Saulės kinta nuo 207 iki 249 milijonų km.

Kas 780 dienų Marsas būna opozicijoje priartėdamas arčiausiai Žemės, apie 80 000 000 km. Tuomet jis geriausiai matomas mums. 2003 m. rugpjūčio 27 d. Marsas buvo priartėjęs prie Žemės arčiausiai per paskutinius 60 000 metų, atstumas iki jo tesiekė 55,758,006 km. Paskutinį kartą taip arti Marsas priartėjęs buvo 57617 m. prieš mūsų erą. Atsižvelgiant į Marso opozicijas, mokslininkai nustato kosminių aparatų, skrendančių Marso tyrinėti, paleidimo laiką bei orbitą. Paros trukmė Marse yra tik pusvalandžiu ilgesnė nei Žemėje. Temperatūra ties pusiauju svyruoja nuo -103°C naktį iki +17°C dieną.

Atmosfera ir paviršius

Marso atmosfera labai reta, jos slėgis 170 kartų mažesnis nei Žemės. Daugiausia sudaryta iš anglies dioksido, azoto, argono, deguonies ir vandens garų. Atmosferos retumą lemia šiltnamio reiškinys. Marso paviršius gauna 2,3 karto mažiau Saulės energijos negu Žemė. Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras. Rausvo smėlio uraganai siekia iki 100 m/s ir kartais pakyla net į 50 km aukštį.

Marso paviršius kalnuotas, su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, gausu plutos lūžių, kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų. Didžiulis plutos lūžis vadinamas Marinerio slėniu, kurio ilgis 4000 km, plotis – 100 km, o gylis – 6 km. Aukščiausi kalnai yra 4 ugnikalniai: Olimpas, Arsija, Askrėja ir Povas. Didžiausio kalno Olimpo aukštis siekia net per 20 km. Apie kažkada buvusį vandenį byloja upių senvagės ir išdžiūvę ežerai. Dabar tėra tik ledo kartu su anglies dioksidu ašigaliuose, kur susidarę ašigalinės kepurės. Stambiausi Marso paviršiaus objektai pavadinti mokslininkų ar miestų vardais. Galima pasigirti, jog ten yra ir žymaus Vilniaus astronomo Gusevo, ir Alytaus krateriai. Kartais gerai įsižiūrėję į Marsą, galime pamatyti žmogaus veidą – tai žymiausias Marso paviršiaus darinys Marso sfinksas. Marso paviršiaus rausvą spalvą lemia geležies oksidas. Marso magnetinis laukas yra net 1000 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką.

Palydovai

Marsas turi du nedidelius, pailgus, netaisyklingos formos gamtinius palydovus: 28 km ilgio Fobą ir 16 km ilgio Deimą. Abiejų vardai reiškia baimę ir siaubą. 1877 m. juos atrado amerikiečių astronomas Asaph Hall.
Abiejų palydovų paviršiuje matoma daugybė smūginių kraterių. Manoma, jog palydovai yra kokie nors didesni astronominiai kūnai, kurie pateko į Marso gravitacijos lauką ir pradėjo skrieti aplink planetą.

Marsas ir ateiviai

Nėra kitos tokios planetos, apie kurią nebūtų sukurta tiek gandų ir mitų. Ir viskas dėl kitokios gyvybės, dėl ateivių lyg būtų nuobodu vieniems pasaulyje gyventi. Daugybę metų sklando gandai apie mūsų planetoje pasirodančias būtybes. Oficialiai tai nėra pripažinta, tačiau traukia visus. Nemažai yra pasakojimų televizijoje ar radijuje, apie tai rašo laikraščiai, netrūksta ir tyrinėtojų. Vis dėlto tai lieka viena didžiausių kosmoso paslapčių.

Danų fizikas Rasmusas Bjorkas tyrinėjo naujų gyvybių paieškų būdus ir padarė prielaidą, kad viena civilizacija galėtų paleisti į kosminę erdvę aštuonis tarpgalaktinius zondus. Išleisti į atvirą kosmosą, kiekvienas iš tų zondų galėtų paleisti po aštuonis minizondus. O šie būtų nukreipti į artimiausias žvaigždes, kurias pasiekę jau pradėtų planetų, kuriose yra gyvybė paiešką. Tyrimo metu buvo taikyta prielaida, jog kiekviena planeta nėra labai nutolusi nuo kitų, tačiau ir nėra galimybės joms susidurti. Fizikas apskaičiavo, kad net jei tarpplanetiniai zondai galėtų skrieti kosmosu 10 kartų mažiau už šviesos greitį, prireiktų net 10 milijardų metų, kurie sudaro beveik pusę Visatos amžiaus, kad būtų ištirta vos 4 proc. visos galaktikos. Taigi detali paieška iš viso yra negalima. Ir vis dėlto paieškos nesiliauja, tik jos apsiriboja artimiausiu kaimynu – Marsu.

1877 m. italų astronomas pro teleskopą įžiūrėjo tamsius ruožus Marse ir pavadino juos kanalais. Nuo tada ir prasidėjo įvairiausių spėliojimų apie galimus Marso gyventojus laikotarpis. Buvo surengta keletas nesėkmingų bandymų, norint užmegzti ryšius su marsiečiais. Vienas keisčiausių bandymų buvo noras iškasti Sacharoje griovius, pripilti juos žibalo, uždegti ir taip pasiųsti šviesos signalą į Marsą. Keisti ir ilgai tyrinėti Marso paviršiaus pokyčiai galėjo susidaryti ne dėl marsiečių veiklos, o dėl ledo kepurių tirpimo. Kad ir kaip būtų mėginta ieškoti paslaptingosios gyvybės ar ateivių, jokių gyvybės požymių nerasta, nors tarpplanetinių erdvėlaivių į Marsą buvo siųsta daugiau nei į kitas planetas. Marsas taip pat pirmauja pagal „prarastų” palydovų skaičių.

Tyrinėjimai

Praėjusį mėnesį Marse nusileido NASA zondas „Phoenix“ po devynis mėnesius trukusios kelionės. Tai tik trečią kartą per visą istoriją atliktas sklandus nusileidimas Marse, toje vietoje, kur buvo planuota. Zondas jau atsiuntė nuotraukų iš Marso šiaurinių vietų, kurių mokslininkai dar nebuvo matę. Aparatas gali surinkti ir planetos paviršiaus grunto bei ieškoti gyvybės pėdsakų. Pagrindinis šios vykdomos misijos tikslas yra nustatyti, ar Marso šiaurės ašigalio regione kada nors egzistavo mikrobų tipo gyvybė. Zondo aparatūra bus aprūpinama Saulės energija.
„Phoenix” tris mėnesius kasinės Marso paviršių, ieškos skysto vandens bei gyvybei būtinų mineralų. Norima nustatyti, ar būna tokių metų laikų kaitos momentų, kai klimato sąlygos yra palankios gyvybei. Skysto vandens ir organinių junginių buvimas reikštų galimą gyvybės egzistavimą Marse, tad „Phoenix“ apie tris mėnesius bandys tai išsiaiškinti. Tačiau ar pastangos neliks ir vėl bevaisės?