Antis

Vandens paukštis, taip pat ir naminis, simbolikoje mažiau reikšmingas negu žąsis. Laukinės antys medžiojamos nuo senų laikų, Egipte domestikuotos jau apie 1500 pr. Kr. ir dažnai vaizduotos meno kūriniuose.
Kai kurios vaizduojamų scenų sąsajos, taip pat ir su Rytų menu, leidžia numanyti nevisiškai aiškias erotines aliuzijas, išryškėjusias ir helenistiniame mene (Erotas – plg. Amoras — su antimi, mergaitė ir antis). — Galijoje antis buvo sekvanų genties ir jų deivės Sekvanos (Senos upės) šventasis gyvūnas. — Kinijoje anties vardas (ya) kai kuriose vietovėse buvo nevartojamas, nes turėjo „penio“ ir „homoseksualo“ reikšmes. „Anties kiaušinio sektos“ nariai privalėjo griežtai laikytis vegetariško gyvenimo būdo ir valgyti tik ančių kiaušinius, tačiau dėl tariamo ištvirkavimo kulte jie vėliau uždrausti. — Baroko embleminių eilėraščių kūrėjui W. H. Hohbergui (1675) į akį krito ančių nardymai vandenyje: „Dažnai antelės vandenin panyra, nardo, / Tačiau kiekvienąsyk vis išneria atgal. / Tad kuo dažniau panirsime į maldą, / Tuo bus dažnesnė Dievo gėrio apsauga.“ — Rytų Azijoje ypač gerbtos žavios mandarininės antelės, juan-jang, kurios visados gyvena poromis ir simbolizuoja šeimyninę laimę. Tokios porcelianinės ančių figūrėlės dažniausiai dovanojamos sutuoktiniams, mandarininių ančių motyvai puošia ir dvigulių lovų baldakimus bei antklodes.