Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Angelas

Senajame Testamente paminėtas Maleachimas, Dievo pasiuntinys, gavo graikišką angeloi (lot. angeli) vardą ir iš pradžių reiškė Dievo valios personifikaciją, vėliau jie pradėti laikyti dangaus kareivijos nariais ir suskirstyti į daugybę klasių arba hierarchijų (cherubinai, serafimai, sostai, viešpatystės, galybės, valdžios, kunigaikštystės, arkangelai, angelai).
Šis dangiškosios tarnybos pakopų planas sudarytas Dionisijo Areopagieč (apie 500 po Kr.), kuris taip pat sukūrė viduramžių pasaulėžiūros simbolinės sferinės struktūros pagrindus ir ją teologiškai motyvavo. Pagal ją, cherubinai ir serafimai atsakingi už pirmąjį postūmį (primum mobile) bei stabilių žvaigždžių sferą, sostai globoja Saturną, viešpatystės — Jupiterį, valdžios – Marsą, galybės – Saulę, kunigaikštystės – Venerą, arkangelai – Merkurijų ir angelai – Mėnulį, artimiausią dangaus kūną. Viduramžių tekstuose ir schematiškuose kosmologiniuose aprašymuose minimos ir kitokios sekos. — Senovės Rytų kūriniai, vaizduojantys sparnuotus į žmones panašius padarus ir įkūnijančius genijus bei antgamtines būtybes, turėjo įtakos ir krikščioniškiems angelų, kaip sparnuotų būtybių, vaizdiniams. Ankstyvajame krikščionių mene ilgai vengta juos vaizduoti (tikriausiai todėl, kad nebūtų painiojama su tokiomis personifikacijomis kaip Nikė / Viktorija, Glorija bei Agata Tichė, imperatoriaus „geroji lemtis“). Maždaug nuo IV a. virš angelų atsirado šventumo aureolė (nimbas) ir sparnai. Tokie baltai apsirengę jaunuoliai rankose laiko pasiuntinių lazdas, lelijas, palmių šakeles, liepsnojančius kalavijus (kovoti su velniii), smilkykles, vėliavas žiba. trimitus (Paskutinio teismo dienai paskelbti). Viduramžiais ir ankstyvojo Renesanso laikais angelai dažniausiai vaizduoti kaip an- droginai arba mergelės. Taip pat jau XII a. išsikovojo pripažinimą tokie angelų įvaizdžiai kaip sparnuotos galvos („bekūniškumo“ išraiška) ir kaip vaikai („nekaltybė“), kurie galutinį idilišką pavidalą įgavo baroko mene. — Dažnai su liepsnojančiais kalavijais vaizduojami cherubinai kaip rojaus vartų sargai ir serafimai kaip Dievo sosto tarnai, taip pat arkangelas Gabrielius, apsireiškiantis Marijai, Mykolas — kovotojas su drakonu Liuciferiu ir Urielis prie tuščio Jėzaus Kristaus kapo, pagaliau angelas prie Jokūbo kopėčių į dangų ir baroko laikais dažnai vaizduotas skaistykloje kaip apsivaliusių sielų vedlys, kai jos jau kyla dangun. XIX a. ypač išplito vaizdinys apie asmeninį angelą sargą, globojantį vaikus.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.