Amoras

Amoras, arba Kupidonas, gr. Eros (Erotas), tai antikinis netikėtai užklupusios, linksmos šelmiškos meilės įsikūnijimas. Dažnai jis įsivaizduojamas kaip nuogas sparnuotas berniūkštis su strėlėmis ir lanku, šaudantis ne tik į žmonių, bet ir į dievų širdis, ir taip sugundantis įsimylėti. Šis karo dievo Marso (gr. Arėjo) ir Veneros (gr. Afroditės) sūnus sukelia tokią sumaištį, kad jo motinai dažnai tenka jį įkalinti arba prilupti. Helenizmo laikais jo atvaizdų ypač pagausėjo, neretai vaizduotos ištisos amoretų arba erotų grupės, jas regime Pompėjų freskose ar keramikoje. Jie tapo prototipais tų baroko ir rokoko berniūkščių, kurie sukrikščioninta forma buvo vaizduojami tarsi maži vaikai angeliukai. Antikos padavimuose apie Amorą ir Psichę meilės dievas, priešingai, įsivaizduojamas kaip gražus jaunuolis, kuris iš pradžių savo mylimajai sukelia daug kančių, bet pagaliau suteikia idealią laimę (Apulėjaus iš Madauros „Metamorfozėse“, II a.). Viduramžių novelių rinkinyje „Gesta Romanorum“ (apie 1300) pagal vieną statulą meilės dievas aprašytas kaip turįs keturis sparnus. Apie pirmąjį galime perskaityti: „Pirmoji meilė stipri ir galinga. Dėl mylimos būtybės ji pasiryžusi kantriai iškęsti visas negandas ir vargus.“ Apie antrąjį: „Tikroji meilė neieško naudos sau, bet aukoja viską kitam.“ Apie trečiąjį: „Tikroji meilė išblaško širdgėlą bei baimę, ir jos niekas nebaugina.“ Pagaliau apie ketvirtąjį: „Tikroji meilė slepia savyje dėsnį, kad niekados nesensta ir visad išlieka jauna.“