Amalas

Amalas (bot. Viscum album ), naujaisiais amžiais vienas iš Kalėdų laikotarpiu mėgstamų simbolinių augalų, kurį antikos epochoje kai kurios kultūros laikė šventu.
Pusiau parazitinis augalas, siurbiantis vandenį ir mineralines medžiagas iš savo šeimininko, laikytas tarpinio pasaulio augalu (nei medis, nei krūmas) ir, pasak padavimo, atsirasdavęs ten, kur į medį (dažniausiai ąžuolų) įtrenkdavo žaibas. Ant ąžuolo augantys amalai buvo ypač vertinami senovės Romoje ir keltiškųjų druidų. Pasak Plinijaus, juos pjaudavę auksiniais pjautuvais, vyniodavę j baltą audeklą ir atnašaudavę dievams kartu su aukojamu jaučiu. Amalas laikomas „viską gydančiu“, o kaip visžalis – nemirtingumo simboliu.
Pagal R. Ranke-Gravesą, amalas laikytinas ąžuolo lytiniu organu, o kai „druidai atlikdami ritualą pjaudavo jį auksiniais pjautuvais, tai būdavo laikoma simboline kastracija. Tąsios uogų sultys traktuojamos kaip ąžuolo sperma, o šis skystis laikomas smarkiai atjauninančiu jėgas (Chylos)“. Gydomasis poveikis naujaisiais laikais nuodugniai tikrinamas ir įrodyta, kad jis šiek tiek mažina kraujospūdį ir varo šlapimą, o antroposofinės medicinos pabrėžiamas poveikis užkirsti kelią vėžiniams susirgimams (preparatas „Iscador“) dar turi būti patvirtintas klinikiniais tyrimais. Angliškas paprotys per Kalėdas kabinti amalo šakeles (po jomis galima „laisvai bučiuotis“) atėjo iš keltų, kurie šį augalą labai vertino.
Germanų mitologijoje amalo atžala per piktavalio ugnies dievo Loko klastą aklo dievo Hiodo rankoje tapo mirtį nešančia ietimi, kuri pražudė šviesos ir vegetacijos dievą Baldrą; tik po pasaulio pabaigos (Pasaulio pabaiga) Baldras ir jo žudikas gali pradėti naują gyvenimą naujame rojuje Gimle. Amalas šiame mite pats savaime niekuo dėtas, tik dėl priešiškų burtų tampa žiaurios lemties įrankiu, kaip ir jos metikas, aklasis Baldro brolis (Aklumas).