Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

2023 – Kiškio (Triušio) metai

2023-ieji yra Kiškio (Triušio arba Katino) metai. Kiškis yra ketvirtasis kinų gyvūnų rato ženklas. Kiškio metais gimusieji: 1939, 1951, 1963, 1975, 1987, 1999, 2011, 2023).

Kinų legenda pasakoja, kad Buda pasikvietė pas save į svečius visus žvėris kurie tik norėjo ateiti. Kiekvienam iš atėjųsių Buda eilės tvarka dovanojo po vienerius valdymo metus. Pirmoji atbėgo Žiurkė – jai atiteko pirmieji dvylikamečio ciklo valdymo metai. Ji buvo apdovanota už operatyvumą ir mokėjimą naudotis aplinkybėmis. Jautis eilėje atsidūrė antras, šiek tiek nuo jo atsiliko Tigras, kuriam atiteko treti metai. Tigras pradėjo ginčytis su Jaučiu, kuris jų atbėgo pirmesnis (šis ginčas vyksta iki šiol), ir šio ginčo įkarštyje niekas nepastebėjo, kas atbėgo sekantis (ketvirtas) – Kiškis (Triušis). Prabėgus daugybei metų yra neįmanoma nustatyti tiesą. Todėl daugybės rytiečių tautų nuomonės šiuo klausimu skiriasi.

Kiškis (Triušis) pasaulio tautų kultūrose ir mituose

Pavyzdžiui, japonų mitologijoje stebuklingos galios turi persiko vaisiai – jie saugo nuo blogio, išvaro piktąsias dvasias. Todėl Japonijoje iš persiko medžio gaminami amuletai, vadinami „kiškio plaktukėliais“.

Lietuvoje kaip ir kitose katalikiškose šalyse per šv. Velykas vaikai siunčiami ieškoti velykinių kiaušinių. Vaikams sakoma, kad kiaušinius atnešęs velykinis kiškis.

Kitas 2023 metų simbolis – Katinas

Šis gyvūnas nuo senų senovės mitologijoje yra ypatingas. Jo kailis glostant kibirkščiuoja, žaižaruojančios akys žybsi tamsoje, žingsnis, atrodo, minkštas ir negirdimas. Piramidžių statytojų ir faraonų šalyje katės buvo apgaubtos pagarba, laikytos šventomis.

Katinas taip pat buvo šventasis egiptiečių deivės Bastos gyvūnas. Bastos kultas klestėjo X–VIII a. pr. Kr. Ji buvo meilės, namų židinio, moters grožio, vaisingumo įsikūnijimas. Taip pat Žemutinio Egipto karo deivė. Siejama su saulės šviesa ir vaizduojama kaip moteris su katės galva. Senovės Egipte gyvavo paprotys mumifikuoti ir laidoti negyvas kates. Katės užmušimas buvo sunkus, baustinas nusikaltimas. Seniausias egiptiečių katės atvaizdas rastas kapavietėje II tūkst. pr. Kr.

Daugelio tautų mituose katė įkūnija aukščiausias dievybes. Žemesniajame mitologiniame lygmenyje katė pasirodo kaip velnio, piktosios jėgos įsikūnijimas arba velnio palydovė. Kai kurių genčių indėnai tiki, kad katinų galios yra nepaprastos, burtininkams suteikiančios ypatingų gebėjimų. Japonų tikėjime katė yra piktavalė būtybė, kuriai būdinga antgamtinė jėga. Daugelyje kultūrų katėms priskiriamas vampyrizmas. Kitaip yra Kinijoje – čia tikėta katės gebėjimu nuvyti piktąsias dvasias.

Katinas lietuvių kultūroje ir pasaulėžiūroje

Lietuvių mitinėje pasaulėjautoje katinas yra dievų pagalbininkas. Viename mite pasakojama, kaip galingiausias dievas Prakorimas pasiuntė žmonėms tvaną. Vėjas ir vanduo apjuosė Žemę, 25 dienas mėtė ją į visas puses. Žmogeliai gelbėjosi riešuto kevale, bet velnias pasiuntė pelę, kad ši pragraužtų riešute skylę ir visus paskandintų. Toks velnio sumanymas nepatiko Prakorimui – jis pasigailėjo žmonių ir įsakė, kad jiems padėtų deivė Laima. Laima numetė pirštinę, ši pavirto kate ir sugavo pelę. Žmonės, buvę kevale, išsigelbėjo. Taigi katė – paklusni deivės Laimos valios vykdytoja.

Kitoje sakmėje pasakojama, kad vienuose namuose priviso daugybė pelių, šeimininkė aukojo deivei Laimai gaidį ir prašė pagalbos. Laima taip pat numetė pirštinę, ši pavirto kate ir išgaudė peles.

Taip pat pasakojama, kad nuo pelių kenčiantis valstietis ėjęs per mišką ir verkęs dėl savo nelaimės. Sutikta šviesi moteris, kuriai valstietis guodėsi, davė jam pirštinę ir liepė namuose numesti ant ugnies. Tai padarius iš ugnies iššoko katė, kuri išgaudė pilkąsias kenkėjas.

Katė, kaip ir Laima, yra viso, kas žemėje gyva, saugotoja. Mitologiniai veiksmai (pirštinės virtimas kate, rainosios murklės iššokimas iš ugnies) galimi tik dieviškosios sferos atstovui, todėl katė buvo laikoma Laimos gyvūnu. Beje, tikėta, kad nuskandinęs katę, žmogus nuskandina savo laimę. Iki šiol sakoma: „Katė į namus – laimė į namus.“ Įsigalint krikščionybei, žmonės pradėjo kates vadinti ne deivės Laimos, bet Mergelės Marijos pirštine.

Nuo seniausių laikų lietuviai rūpinosi ugnimi ir tarsi žinodami pastatydavo prie sutvarkytų nakčiai žarijų puodelį vandens, kad ugnelė po darbo dienos turėtų kuo nusiprausti. Sudvasinta, sakrališkumo apgaubta ugnis pirmiausia vaizduota kaip vaikščiojanti žarija, vėliau – kaip paukštė arba katė.

Štai viename mite kalbasi dviejų kaimynų katės-ugnys: katė-ugnis, kurios kaimynas negerbia, žada išeiti pasivaikščioti ir sudeginti trobas. Kita katė-ugnis sako, kad yra patenkinta savo šeimininkais, liks rami ir namų nedegins. Katę ir ugnį sieja kibirkščiavimas, žiežirbos ir netikėtas spragsėjimas. Židinio kibirkštys reiškė vėlių kančias, kibirkščių spragintojas dievukas Tratikas blėsindamas žiežirbas, kartu mažina vėlių skausmą.

Katės pavidalą turėjo ne tik ugnis, bet ir laumės, kurios buvo vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Iš pradžių katino pavidalą turėjo su mirusiųjų pasauliu, aiškiaregyste susijusi, užkeiktus lobius saugojusi, vargšus globojusi, skriaudėjus baudusi geroji požemio dvasia.

Lietuvių tautosakoje yra labai daug pasakų apie Perkūno medžiojamus ir mušamus velnius, kurie pasiversdavo katinais. Vienoje sakmėje pasakojama, kad per rugiapjūtę užėjus dideliems debesims su griaustiniu ir lietumi, dvi mergos pasikaišiusios sijonus, lėkė namo, o paskui jas bėgo juodas katinas. Kai katinas pasivijo ir užšoko ant sijono, aplink ėmė plakti žaibai. Mergai paleidus sijoną, juodas katinas nukrito ir įšoko į medį. Tada Perkūnas žaibu trenkė į tą medį, kad velnią užmuštų.

Katės jausdavusios mirties deivės Giltinės buvimą sodybose, nes prieš kieno nors mirtį rainės pradėdavo smarkiai kniaukti. Buvo tikima, kad mirusiems reikės kopti į kalną, todėl deginant didikų kūnus į laužą mesdavo aštrius vanagų, lokių, lūšių nagus.

Ilgai gyvavo paprotys, kad po statomos pilies pamatais reikia įmūryti juodą katiną. Taip būdavo aukojama deivei Žemynai, kad pilis būtų galinga, neįveikiama. Katė senovės lietuvių pasaulėžiūroje buvo ir deivių, ir mirusiųjų, ir gyvųjų pagalbininkė.

Latviai tikėjo, kad juodas katinas gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Taip pat mūsų kaimynai manė, kad Dievas viešpatauja visame pasaulyje, todėl pagalbos iš jo prašo ne tik žmonės, bet ir gyvūnai: katės, šunys, ožkos.

Latvių mitologijoje dažnai minima katė yra priešinama su šunimi: šuo ant liežuvio turi devynias laimes, katė – devynias nelaimes; šuns aplaižytos žaizdos greitai gyja, o jei žmogui tenka valgyti ar gerti maistą, kur prižagta katės – žmogų ištiks septynios nelaimės.

Iš katės elgesio spėjama, ar bus svečių ir kokie bus orai: jei katė braižosi į medį – kils vėjas, jei ėda žolę ar nesitraukia nuo krosnies – bus dargana. Katė būna laimės ir nelaimės ženklas: jei šuo perbėga kelią, bus laimė, jei katė perbėga kelią iš kairės pusės, bus nelaimė, jei iš dešinės pusės – laimė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.