Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

2017 – Gaidžio metai

Gaidys yra dešimtasis kinų Zodiako ženklas. Šio ženklo prigimties elementas – metalas. Gaidžio paros laikas – tarp 17 ir 19 valandos. Sakoma, kad tokiu pavakario metu gimusieji į pasaulį įžengė Gaidžio valandą.

Gaidžio metai: 1909, 1921, 1933, 1945, 1957, 1969, 1981, 1993, 2005, 2017-ieji.

Gaidys sako tai, ką galvoja, ir labai mėgsta likti teisus. Jam patinka mąstyti, svajoti ar net medituoti ir kurti fantazijų kupinus planus. Jis drąsus ir darbštus. Pagal kinų garsų simboliką, gaidys (kung či), kuris gieda (ming), kartu reiškia „kung ming”, t.y. nuopelnus ir šlovę.

Gaidys pagal kinų kalendorių simbolizuoja drąsą ir narsą, atvirumą, stropumą, sugebėjimą palaikyti pokalbį, išklausyti pašnekovą. Jis laikomas budrumo, vaisingumo simboliu, vegetacinės dvasios inkarnacija.

Gaidys – ryto, saulės patekėjimo pranašas. Dėl vaivorykštės spalvos plunksnų ir raudonos skiauterės daugelio tautų mitologijoje laikomas ugnies ir saulės simboliu.

Gaidys turi galių išvaikyti piktąsias dvasias, jo pranašiškas giedojimas siejasi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita bei nuolatiniu atgimimu.

Krikščionybės tradicijoje gaidys, kaip dienos pranašas, yra Prisikėlimo simbolis ir Kristaus, ateisiančio Paskutinio teismo dieną, ženklas.

Gaidžio formos vėjarodės, kurias pirmiausia paliečia tekančios saulės spinduliai, dažnai tvirtinamos prie bažnyčių bokštų smaigalio, simbolizuoja Kristaus Šviesos pergalę prieš tamsos ir blogio jėgas; kartu jos yra ir ankstyvųjų rytinių pamaldų priminimo ženklas.

Gaidys yra šv. Otilijos atributas, taip pat vaisingumo įvaizdis. Gaidys taip pat tapo Galijos (Prancūzijos) ir šv. Galo simboliu. Ir šv. Vitas vaizduojamas sėdintis ant knygos drauge su gaidžiu, o pastarasis dėl savo sugebėjimo žadinti puošdavo prabangius laikrodžius.

Gaidys yra šv. apaštalo Petro (užuomina apie Jėzaus išsigynimą ir atgailą) atributas. 1653 metais Sakro-Montės mieste įvyko keistas atsitikimas. Kaip pasakojama Samuelio Batlerio knygoje „Pagal įžadus”, tą dieną į šio miesto Kaiafos bažnyčią užklydo girtas žmogus, ten jį ir užpuolęs įtūžęs gaidys. Toks įvykis nebūtų nieko nustebinęs, bet šis gaidys buvo akmeninis, mat tai buvo sudėtinė atgailaujančio šv. Petro skulptūros dalis. Taigi gaidys atsiskyręs nuo skulptūros ir puolęs girtą žmogų. Tą pačią akimirką girtuoklis iš netikėtumo prablaivėjo ir netgi davė įžadus niekada nebegerti. Knygos autorius priduria, kad ir kiti žmonės, tuo metu buvę bažnyčioje, buvo nemažiau priblokšti, nes savo akimis matę, kaip gaidys suplasnojo sparnais ir keletą kartų kirto snapu girtuoklėliui, o po to vėl nutūpė į savo vietą prie šv. Petro kojų ir suakmenėjo.

Šv. Petras, vaizduojamas su giedančiu gaidžiu, tapo ir laikrodininkų globėju.

Gaidys graikų kultūroje buvo Marso emblema ir simbolizavo atsargumą bei apsaugą. Užkeltas ant stogo kraigo, jis reiškė saulę tarp keturių pasaulio šalių.

Japonijoje savo giedojimu gaidys pašaukia iš tamsos saulės dievą.

Pasak indų padavimo, „gaidžių karalius” sėdi ant legendinės šalies Jambudvipa medžio, o jo giedojimas skatina viso pasaulio gaidžius taip pat pragysti.

Rašytiniai ir archeologiniai duomenys rodo, kad naminiai paukščiai, tarp jų gaidys ir višta, senovėje būdavo aukojami. Gaidžio aukojimas lietuvių agrarinėse šventėse vaidino labai svarbų vaidmenį. Su tam tikromis apeigomis šiuos paukščius papjaudavo, išvirdavo, jų mėsą suvalgydavo, o kaulus sudegindavo arba užkasdavo į žemę.

Pagal senovės lietuvių tikėjimą ugnį ir vandenį valdo „ant debesies tupintis gaidelis su aukso skiautere ir auksinėmis girnelėmis”. Įmestas į šulinį, jis išgeria vandenį, o atsidūręs krosnyje, užgesina ugnį.

Žmonės tikėjo, kad namuose, kur yra juodas gaidys, negyvensiąs velnias. Jei per Naujuosius metus vištos tupi ramios, o gaidys vis vaikščioja, tai vaiskas (kariuomenė) bus ramus. O jei ir gaidys tupi, – bus ramūs, be karo, metai. Jei gaidžiai tarp savęs kapojasi – bus svečių. Buvo sakoma, kad nuo Kūčių iki Trijų Karalių diena pailgėja per vieną gaidžio žingsnį. Trys Karaliai jau „gaidžio žingsnelis į pavasarėjimą”. Jaunajai važiuojant į vyro pusę, pajauniai pagauna to kiemo gaidį ir nusiveža vyro pusėn. Tai reiškia, kad šitų namų gerovė pereis į vyro namus. Jaunoji tol iš kiemo neišvažiuodavo, kol pajauniai nepavogdavo gaidžio. Mat gaidys laikomas gaspadorystės gerovės simboliu. Yra sakoma: „Pas jį gaidys kaip pas tikrą gaspadorių”.

Lietuvių liaudies meteorologiniai pastebėjimai yra susieti ir su gaidžiu. Štai keletas tokių pastebėjimų. Žiemą gaidys vakare gieda prieš atodrėkį. Jei smarkiai šąlant gaidys gieda anksti, laukiamas šiltas ir ramus oras. Dažnai gaidžių giedojimas blogu oru žada oro pagerėjimą, dažnas giedojimas šaltu oru žiemą – atšilimą, o giedojimas esant atlydžiui šaltį. Žiemą esant šalčiams prieš atlydį gaidžiai anksčiau gieda. Jei gaidys, užlėkęs ant stogo, gieda, lauk didelio gaisro. Gaidžiai pešasi prieš blogą orą.

Sapnuoti gaidį – palankus laikas sėkmei ir prestižui didėti.

Kaip talismanas naudojamas išgraviruotas gaidžio simbolis su raudonais brangakmeniais suteikia drąsos ir paskatinimo. Kartu su akvamarinu jis gerina išraiškingumą ir padeda geriau suformuoti jausmus bei juos perteikti kitiems.

Raktažodžiai:

,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.