Zygfrydas

Zygfrydas, „Nibelungų giesmėje“ apdainuotas legendinis herojus, iš kurio atsirado šviesiaplaukio jauno idealaus germanų didvyrio tipas, inspiravęs nacionalinę romantiką, ypač XIXa., ir R. Vagnerio „Nibelungų žiedo“ ciklą.
Šis herojus buvo populiarus ne tik vokiškose šalyse, Anglijoje bunkerių sistema „Vakarų pylimas“ prie vakarinės hitlerinės Vokietijos sienos buvo pavadintas „Zygfrydo linija“. — Senųjų šiauriečių proza parašytos „Edos“ herojus, vardu Sigurdas, Sigmundo ir Hjordės sūnus, nugalabijo slibiną Fafnį (drakono nugalėtojas). Nukovęs drakoną jis suvalgo jo širdį ir įgyja sugebėjimą suprasti paukščių kalbą; vėliau jis susipažįsta su Briunhilde, atkakliai stengiasi ją pripiršti karaliui Gunarui ir veda jo seserį Gudruną, bet dar jauną jį miegantį nužudo Gutormas, Gunaro brolis. — Daniškajame variante herojaus vardas yra Sivardas. Jis išlaisvina stiklo kalne įkalintą išdidžiąją Brynielę (ištremtą kaip „Waberlohe“); vokiečių liaudies knygose kalbama apie „narsųjį Seyfried“, kuris išsimaudo drakono kraujyje, todėl jo oda pavirsta šarvu, taip jis tampa nepažeidžiamas. Senosios herojinės baladės jį vaizduoja kaip milžino ir slibino nugalėtoją. — Jaunas didvyris, turintis „saulės“ bruožų, žavi didžiule jėga. Jis praranda gyvybę dėl „niekšybės“, nors regzdama pinkles jo našlė (žinomame variante – Krymhildė) už jį ir atkeršija, dėl ko žūsta gausybė žmonių. „Sigurdą užmušė į pietus nuo Reino, / kai medyje garsiai krankė varnas. / jums Arlis (Atila) iki raudonumo geležį įkaitins / ir melagingos priesaikos žudikas kris!“ („Senoji Sigurdo giesmė“, 5).