Žvaigždės

Žvaigždės, šviečiančios nakties danguje, laikomos kosminės tvarkos simboliais, nes jos taisyklingu ratu sukasi apie Šiaurės (Poliarinę) žvaigždę (pasaulio ašį), taip pat ne visada atpažįstamos kaip „dangaus šviesos” įvaizdis. Daugelyje mitologijų jos laikomos į dangų nukeliavusiais mirusiaisiais.
Pagal judėjų kosmologiją, kiekvieną žvaigždę saugo angelas, o žvaigždynai yra harmoningai sąveikaujančių dangaus dvasių grupės. Krikščionių ikonografijoje žvaigždynų atvaizdai atspindi dangaus įvykius (žvaigždėto dangaus ornamentai puošia jau senovės egiptiečių laidojimo rūsių skliautus). Dievo Motina Marija dažnai vaizduojama ne tik ant pusmėnulio, bet ir supama šventos šviesos (nimbo), kurią sudaro žvaigždžių vainikas. Žvaigždžių aibė simbolizuoja nesuskaičiuojamus Abraomo palikuonis. Kristaus įvaizdis yra „ryškioji Aušrinė“ (Apreiškimas Jonui 22, 16). Reikšminga ir Betliejaus žvaigždė, dažniausiai aštuonkampė, nurodžiusi trims Rytų išminčiams (karaliams) kelią į tvartelį, kuriame gimė Jėzus. Šešiakampė žvaigždė, sudaryta iš dviejų susipynusių trikampių, laikoma magišku karaliaus Saliamono antspaudu (sigillum Solomonis) ir Dovydo skydu (scutum Davidis) — heksagrama. Penkiakampė žvaigždė, pentagrama, dar vadinama „druidų pėda“, magijos ritualuose atlieka reikšmingą vaidmenį. Kai vienas žvaigždės kampas rodo stačiai į viršų, – tai palaimingas ženklas, o jei atvirkščiai – tai jau juodosios magijos ženklas.
Senovės Kinijoje žvaigždės buvo įdėmiai stebimos (pagal jų skaičiavimus, II a. atitinka 11520 metus), papročiuose ir sakmėse joms skirtas reikšmingas vaidmuo – per Naujuosius metus kiekvienas žmogus aukodavo „savajai žvaigždei“.
Masonų simbolikoje reikšmingas yra „liepsnojančios žvaigždės“ įvaizdis. Dažniausiai ji yra penkiakampė, gaubiama spindulių vainiko, su raide G viduryje, kuri turėjo reikšti geometriją, Dievą (vok. Gott) ir gnosį (pažinimą). Tai visą pasaulį apšviečiančios dvasios šviesos simbolis, nors yra ir kitokių šios emblemos aiškinimų. — Simbolikos požiūriu, nuo žvaigždžių reikia skirti planetas, kurios „vaikšto savaisiais keliais“. — Pasak Garcilaso de la Vegos (1539—1616), inkų valstybės indėnai dabartinėje Peru teritorijoje žvaigždes laikė „mėnulio tarnaitėmis, todėl joms buvo skirta patalpa šalia jų valdovo [Mėnulio] patalpos [Kusko šventykloje], kad bet kuriuo metu galėtų jam patarnauti. Indėnai manė, kad žvaigždės keliauja dangaus skliautu kaip mėnulio, o ne saulės tarnaitės, nes jos matomos naktį, o ne dieną“. Meksikos actekų valstybėje manyta, kad žvaigždės — tai pirmieji kovoje kritę arba paaukoti kariai, po mirties nukelti į dangaus skliautą, todėl mene jos taip pat vaizduojamos kaip mirusiųjų galvos. Meteoritai senosiose kultūrose aiškinami įvairiai — arba kaip žymaus žmogaus mirties ženklas (senovės Kinijoje), arba kaip pranešimas apie kūdikio gimimą. Tai ne žvaigždė, o kūdikio siela krenta iš dangaus į žemę, kad čia pradėtų naują gyvenimą. — Liaudiški posakiai, pvz., „gimti po laiminga žvaigžde“ arba „būti po nelaiminga žvaigžde“ remiasi populiariais astrologiniais vaizdiniais. „Raškyti žvaigždes nuo dangaus“ reiškia atlikti tariamai neįmanomą dalyką.
Gana sudėtingas žvaigždynų simbolikos aiškinimas. Tik retais atvejais įmanoma žvaigždžių konfigūracijose įžvelgti figūras, kurios atitiktų žvaigždynų pavadinimus. Reikia lakios fantazijos, kad išbarstytus šviesos taškelius sujungtum į tokias figūras kaip Gulbė, Lyra, Mergelė, Liūtas ir pan., ir tik nedaugelis žvaigždžių grupių išsidėsčiusios taip, kad nesunkiai galėtum įžvelgti vienokią ar kitokią figūrą (pvz., Orionas, Kasiopėja). Senuosiuose žvaigždėlapiuose pavienės žvaigždės sujungtos linijomis, iš kurių susidaro vienoks ar kitoks paveikslas, nors pačios linijos su žvaigždėmis nelabai sutampa. Ir iš tikrųjų skirtingose kultūrose mums įprasti žvaigždynai vadinami visai kitais vardais arba iš tų pačių žvaigždžių grupių sudaromi visai kitokie paveikslai. Senovėje žvaigždynai pirmiausia buvo pagalbinė priemonė susiorientuoti jūrininkams, be to, jie stipriai susieti su padavimais ir mitais. Ypač reikšmingais laikyti tie žvaigždynai, kurie dangaus skliautui sukantis ratu vienas po kito išnykdavo besileidžiančios saulės spinduliuose, o po to vėl atsirasdavo ryto danguje. Jie suskirstyti pagal dvyliktainę sistemą ir pavadinti gyvūnų ratu (Zodiaku). Taip tariamas saulės kelias dangaus skliautu suskaidytas į dvylika atkarpų (Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis, Žuvys). Dalis šių pavadinimų buvo įprasti jau senosiose Tarpupio kultūrose, šiek tiek pakeitę, juos perėmė egiptiečiai ir graikai. Kiekviename „paveiksle“ (ženklo „teritorijoje“) saulė išbūna tiek, kiek trunka mėnulio fazių kitimo ciklas (mėnesį). Populiariojoje astrologijoje kiekvienam ženklui priskiriamas toks poveikis, kuris apytikriai atitinka ženklą simbolizuojančių būtybių savybes. Šios savybės lemiančios ar bent jau darančios poveikį šiame ženkle gimusio žmogaus charakteriui. Senovės kinų gyvūnų ratą sudaro visai kiti ženklai: žiurkė, buivolas, tigras, kiškis, drakonas, gyvatė, arklys, avis, beždžionė, gaidys, šuo ir kiaulė. Sie ženklai „valdo“ visus metus, tais ar kitais metais gimusiojo charakterį lemia tam tikros šių simbolinių gyvūnų savybės. Kiekvienam ženklui „pavaldi“ dangaus sfera ne visai sutampa su tikruoju tą ženklą atitinkančiu žvaigždynu, o pasislinkusi į sukimosi krypčiai priešingą pusę (ženklų ir žvaigždynų ribos sutapo maždaug prieš 2500 metų, ir kaip tik iš to laikotarpio žinomi pirmieji Zodiako ženklai). Viename Babilono tekste (420 pr. Kr.) paminėti šie ženklai: Samdinys (Avinas), Plejadės (Tauras), Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Varpa (Mergelė su javų varpa rankoje), Svarstyklės, Skorpionas, iš lanko šaunantis Kentauras (Šaulys), Žuvis, Ožka (Ožiaragis), Gula (Vandenis) ir dvi Uodegos (Žuvys).
Vakarų pasaulyje tradiciniai Zodiako ženklai skirstomi įvairiausiais būdais, pvz., į tris „mazgus“, kurių kiekvienam priklauso keturi ženklai: „kardinalusis mazgas“ – Avinas, Vėžys, Svarstyklės, Ožiaragis — siejamas su keturiais arkangelais Gabrielių, Rafaeliu, Mykolu ir Urieliu; „tvirtasis kryžius“ – Tauras, Liūtas, Skorpionas, Vandenis — asocijuojasi su archajiškaisiais „keturių pasaulio kampų laikytojais“ ir keturiais evangelistais: Lukas – Tauras, Markas – Liūtas, Jonas – Erelis, Matas — žmogus arba angelas. „Judrųjį kryžių“ sudaro Dvyniai, Mergelė, Šaulys ir Žuvys. Pagal priklausomybę vienam iš keturių elementų ženklai suskirstyti į keturis trejetus: ugnis — Avinas, Liūtas, Šaulys; žemė – Tauras, Mergelė, Ožiaragis; oras — Dvyniai, Svarstyklės, Vandenis; vanduo — Vėžys, Skorpionas, Žuvys. Jau antikos laikais tam tikriems ženklams priskirtos simbolinės galios, kurios atitinka ir šiandieninės populiariosios astrologijos charakteristikas. Tai rodo ir Petronijui (mirė 66) priskiriamas tekstas „Cena Trimalchionis“ (Trimalchiono puota). Tos reikšmės ir anksčiau, ir dabar grindžiamos teze „Nomina sunt omina“ (vardas yra lemtis), t.y. vardas, reikšmė ir mitas glaudžiai tarpusavyje susiję. Šie simbolinių atitikmenų pagrindai didžia dalimi sukurti helenistinėje Aleksandrijoje II a., vėliau jie paplito ir kitur.
Tradicinio žvaigždžių kulto, net istoriniais laikais praktikuoto sabiečių Harane, paneigimą savotiškai pagrindžia islamiškoji legenda apie protėvį Abraomą. Pasak tos legendos, pirmuosius penkiolika gyvenimo metų Abraomas praleido pasislėpęs oloje, rūpestingos Alacho rankos saugomas nuo savo galią siekiančio sustiprinti karaliaus Nimrodo persekiojimų. Po to motina kartu su angelu Džibrilu (Gabrielių) išvedė jį į laisvę. „Kai Abraomas išvydo vienišos Vakarinės žvaigždės šviesą nakties danguje, jis pamanė, kad tai aukščiausioji būtybė, ir norėjo jai melstis, tačiau žvaigždės šviesa išblėso, ir Abraomas prisiekė niekados nesimelsti tam, kas išnyksta. T as pat atsitiko su mėnuliu ir rytą patekėjusia saule. Abraomas kaskart palaikydavo šviesulius aukščiausiąja būtybe ir bandydavo joms melstis. Tačiau kai jie pranykdavo už horizonto, jis sutrikdavo. Po to suprato, kad melstis reikia tik tam, kuris šiuos šviesulius sukūrė ir privertė suktis tam tikromis orbitomis, ir nepripažinti nieko kito, išskyrus Kūrėją“ (Beltz, 1980). Pagal griežtą monoteizmo doktriną dangaus šviesuliai yra tik paties Kūrėjo simboliai. Pirmapradžio galių šaltinio paieškos kiek kitaip dėstomos krikščioniškoje legendoje apie Kristoforą.
Krikščionybės laikais dvylika Zodiako ženklų dažnai siejami simboliniais ryšiais su dvylika Kristaus apaštalų: Avinas — Petras, Tauras — Andriejus, Dvyniai — Jokūbas Vyresnysis, Vėžys — Jonas, Liūtas – Tomas, Mergelė – Jokūbas Jaunesnysis, Svarstyklės — Pilypas, Skorpionas — Baltramiejus, Šaulys — Matas, Ožiaragis — Simonas, Vandenis — Judas Tedejietis, Žuvys — Matijas. Planetų septynetas Apreiškime Jonui simboliškai siejamas su „septyniomis žvaigždėmis“; šios žvaigždės esančios septyni angelai tų bendruomenių, kurioms ir skirta ši žinia. Dvylika Zodiako ženklų atspindi dvylika žvaigždžių, tarsi vainikas supančių dangiškosios Mergelės galvą (Apreiškimas Jonui 12, 1). Iš dangaus krintančios žvaigždės yra pasaulio pabaigos pranašai. Kalėdų žvaigždė, atvedusi astrologijoje nusimanančius magus (karalius) į Betliejų, mene dažnai vaizduojama kaip kometa.
Neretai žvaigždės vaizduojamos herbuose. Vokiečių heraldikoje jos dažniausiai yra heksagramos formos, romanų ir anglų — penkiakampės (rečiau aštuonkampės). Kai Goethe’i 1782 buvo suteikta teisė turėti kilmingojo herbą, jis pasirinko šešiakampę žvaigždę mėlyname fone, taip pagerbdamas 1775 giedrame danguje matytą Aušrinę (Venerą). Nuo 1889 žvaigždynas (Pietų Kryžius) puošia Brazilijos herbą. Raudona žvaigždė yra beveik visų marksistinių valstybių herbuose, o baltos žvaigždės, simbolizuojančios valstijų skaičių (nuo 1960 jų yra penkiasdešimt), puošia JAV valstybinę vėliavą. Penkios žvaigždės Singapūro herbe simbolizuoja demokratiją, taiką, pažangą, teisingumą ir lygybę.