Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Žemė

Žemė pagal klasikinę tradiciją vienas iš „keturių elementų“, drauge tai daugybės simbolinių idėjų kupina sąvoka („gimtinės žemė“, „kristi derlingon žemėn“, „kiekvienas atguls į žemę“, „trypiančios žemę armijos“ ir t.t.).
Daugelyje senųjų pasaulėžiūrų žemė įkūnija deivę Motiną (gr. Gaja, kitaip Gė, lot. Tellus, germanų Nerta, polineziečių Papa), rečiau žemė įsivaizduojama kaip vyras (egiptiečių Gebąs). „Sveika būk, žeme, žmonių motina, būki vaisinga dievo glėby, pildykis vaisiais žmonijos labui“ (Aischilas, 525—456 pr. Kr.). Dangaus ir žemės „šventosios vestuvės“ (Hieros gamos) daugelio archajinių mitų bei ritualų tema, ypač tai būdinga vaisingumo kultams ir deivės Demetros misterijoms. Senovės kinų pasaulėžvalgoje žemė įsivaizduota kaip kvadratas ir lyginta su keturkampe svarstyklių lėkšte, kurią dengia apvalus dangaus baldakimas. Dangus ir žemė (t’ien-ti) reiškė visą kosmosą. Kai kada žemės kampuose stovi keturi stulpai ar medžiai, saugomi antgamtinių sargų, pvz., Jukatano majai įsivaizduoja keturis seibos ar kapoko medžius (Yaxche, Ceiba pentandra), o šventajame viduryje pasaulio ašį (axis mundi) arba pasaulio medį; keturios pasaulio pusės (arba penkios, nes vidurys vadintas atskira šventąja vieta) buvo susijusios su atitinkamomis spalvomis. Žemės drebėjimas, visuomet suvokiamas kaip dieviškųjų arba žmonėms priešiškų jėgų apraiška, kuri gresia sutrikdyti kosminę tvarką, todėl šias jėgas reikia permaldauti. Pageidaujamą žemės gelmių stabilumą ir tvirtumą simboliškai išreiškė ir akmens bei uolos sąvokos. Šventyklos struktūra neretai atkartoja idealią žemės sandarą.
Pagal antikos analogijas žemės elemento atitikmenys yra melancholikas, „juodoji tulžis“, ruduo ir organas blužnis (angliškai spleen!), senovės Kinijoje priešingai — vidurys, skaičius du, geltona spalva, naminiai galvijai ir saldumas. — Hildegarda Bingenietė (1098—1179) savo veikale „De operatione Dei“ pateikia savitą žemės simboliką: „Gyvoji žemė yra Bažnyčia. Per apaštalų mokymą ji gimdo teisingumo vaisių, kaip ir buvo jų sekėjų išpranašauta. Jis turi būti tarsi žaliuojantis gaivios gyvasties tikrojo tikėjimo augalas, augalas, kuris atsirado iš Dievo žodžio sėklos. Ir vaisių teikiantys medžiai turi augti pagal Dievo Įstatymą, kad į jų sėklas neprasiskverbtų nei paleistuvystė, nei santuokinė neištikimybė ir kad siųstų į pasaulį tik teisėtus vaikus.“ — Antikoje „šventoji deivė Tellus – gamtos gėrybių teikėja“ vaizduota su gausybės ragu ir — pasak daug kartų perrašinėto teksto „Medicina antiqua“ — jos maldauta, kad kenčiančiai žmonijai gausiai augintų vaistažoles su jose slypinčiomis galiomis. Viduramžiais šis „pagoniškas“ tekstas perrašinėtas nieko nekeičiant, tik pirmieji žodžiai „Dea sancta Tellus“ pakoreguoti į „Deo sancto“ („šventasai Dieve“).
Islamo tradicijoje žemė yra medžiaga, iš kurios sukurti protėviai, todėl atlieka svarbų vaidmenį. Alachas pasiuntęs savo angelą, kad atneštų septynių spalvų žemės. Bet iš pradžių ji atsisakiusi duoti bent šiek tiek savosios materijos, kol pagaliau mirties angelas įvykdė užduotį ir jėga išplėšė įvairiaspalves žemes. Todėl po žmogaus mirties ji turi atgauti savąją dalį. Tada Alachas sukūrė Adomą ir iš jo kilo įvairios žmonių rasės: baltoji, juodoji, rudoji, geltonoji, žalioji (pilkai žalsvi Indijos gyventojai), pusjuodė (nubiai) ir raudonoji („laukinės“ tautos). — Viduramžių lotyniškuose tekstuose nurodoma, kad Adomas sukurtas iš „limus“, kuris verčiamas kaip molis, arba „leim“ (klijai). Hildegarda Bingenietė aiškina, esą molinga drėgna žemė dvasios ugnimi buvo „išvirta“ į mėsą ir kraują. Kaip svarbiausia kuriamoji medžiaga molis žinomas iš daugelio pasaulio kūrimo mitų, iš jo dievybė ir sukurianti žmogų. Iš molio žmogų lipdo senovės Egipto avinagalvis dievas Chnumas arba, kaip nurodoma babiloniečių epe apie Gilgamešą, deivė Aruru, kuri tarsi neolito epochos puodžius iš šios medžiagos irgi nužiedė pirmąjį žmogų.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.