Varpai

Varpai daugelyje senojo pasaulio kultūrų buvo tiek muzikos instrumentai, tiek ir kulto priemonės, jų skambesys turėdavęs sukviesti ir antgamtines būtybes, ir žmones.
Dėl to jie įgydavo įvairių kulto simbolių bruožų. Rytų Azijoje jie būdavo iš išorės prikalami virbu. Senovės Kinijoje buvo žinoma daug padavimų apie varpus, kurie, pvz., galėjo skristi oru į tam tikrą vietą (panašiai kaip ir katalikiškoje Vakarų Europoje, kur Didžiojo penktadienio tyloje varpai neva skrisdavę „į Romą“) ir savo garso tembru pranašaudavę laimę arba nelaimę. Varpeliai būdavo kabinami prie puošnių karietų, taip pat prie dekoratyvinių paukščių sode, kad savo garsais džiugintų žmones. Žodis varpas (čung) reiškė tą patį, kaip ir „išlaikyti egzaminą“, todėl paveikslai su varpeliais simbolizavo valdininkų kilimą hierarchijos laipteliais.
Japonijoje bronziniai varpeliai (dotaku) žinomi maždaug nuo 300 po Kr. Tokie varpeliai kabėdavo prieš įėjimą į sintoistų šventoves ir jais būdavo skambinama traukiant lino virvelę. Tuo metu tikintieji aukodavę mažas monetas, suplodavę dukart delnais ir ištardavę norą, kuris turėdavęs išsipildyti. — Ankstyvosios krikščionybės laikais Romos katakombose dažniausiai būdavę naudojami sidabro varpeliai, kurie turėdavę kviesti žmones mišių aukai. Didesni varpai pradžioje buvo naudojami vienuolynuose ir minimi nuo VI a. Dėl nelengvo liejimo labai dideli varpai atsiranda tik viduramžių pabaigoje. Daugelis padavimų byloja, kad varpai savo garsais antgamtines būtybes, pvz., nykštukus, priverčia išsidanginti, o velniui kliudo pasigrobti vaiką. Taip pat kalbama, kad jie turį galią išsklaidyti audrą (t.y. nuvyti raganai). Svarbūs varpai ir ritualinėje magijoje (demonų užkeikimas). Goethe’ės baladė „Klajojantis varpas“ ir Schillerio daina apie varpą primena apie jo svarbą liaudies tikėjimuose ir simbolikoje. – Šventu atributu buvo prie T raidės formos skersinio (Tau formos kryžius) kabantis varpas dykumos atsiskyrėliui šv. Antanui. Jis padėjo jam atsikratyti gundžiusių demonų.