Vandalai

Vandalai, vienos tautos vardas iš didžiojo tautų kraustymosi laikų. Naujaisiais laikais jiems ir jų sekėjams priskiriama beprasmiško griovimo aistra.
Iš pradžių vandalų gentys atsikraustė prie Oderio ir Veichzelio, čia pasidalijo į dvi dalis – asdingenus ir silingenus (iš čia Silezijos pavadinimas). Kai prasidėjo tautų kraustymosi laikai, po ilgų klaidžiojimų 411 silingenai apsigyveno Pietų Ispanijoje (Andalūzijos vardas kilęs iš „Vandalusia“), čia išmoko jūreivystės ir netrukus, vadovaujami karaliaus Geizericho, atvyko į Siaurės Afriką (429), nukariavo Kartaginą (439) ir įkūrė savo valstybę. Iš ten jie rengė „vikingų žygius“ po Viduržemio jūros kraštus ir 455 staigiu antpuoliu užėmė visiškai tam nepasirengusią Romą. „Miestas buvo plėšiamas keturiolika dienų. Tačiau tyčiomis nieko negriauta ir gyventojai neišžudyti… Palyginti su siaubingu Kartaginos žlugimu 146 pr. Kr., šis Romos užpuolimas laikytinas palyginti švelniu, atitinkančiu ano laikotarpio karo taisykles. Dėl šio Romos užpuolimo ir atsirado dabartinė žodžio „vandalizmas“ reikšmė. Pirmasis šį žodį pavartojo prancūzų vyskupas Gregoras iš Blua 1794, apibūdindamas aklą Prancūzijos revoliucijos įtūžį. Taip vandalams buvo išdeginta nepelnyta „vandalizmo“ žymė. Turto, daugiausia visuomeninio, grobimas iš nugalėtųjų buvo įprastas reiškinys visose tautose, o ypač pas pačius romėnus“ (E. Nack). Valdant Geizericho proanūkiui Gelimerui, vandalų valstybė Siaurės Afrikoje žlugo, Siaurės Afrika vėl tapo Romos provincija. Į nelaisvę patekę vandalai nebuvo išžudyti, o paimti į romėnų armiją ir išskirstyti po irstančios imperijos provincijas.