Vainikas

Vainikas (gr. stephanos, lot. corona), lanko formos lapų ir gėlių pynė, gimininga karūnai, tačiau trumpalaikė ir dažniausiai reiškianti apdovanojimą kokia nors proga, o ne valdžią.
Ne visuomet vainikai skirti galvai papuošti. Kaip dovanos su kryžiaus (amžinybės) ženklu jie naudojami pagerbti mirusiesiems. Antikoje tam būdavo jungiami žiedo ir augalų gyvybinės jėgos simboliai. Vainikais buvo puošiami žaidynių nugalėtojai, švenčiantys triumfą, taip pat ir aukoms skirti gyvuliai. Krikščioniškojoje simbolikoje vainikas dažnai būna pergalės prieš tamsiąsias jėgas ir nuodėmes simbolis, pvz., skaisčios mergelės vainikas arba mergaičių nešiojamas vainikėlis per katalikų pirmąją komuniją. Taip pat ir nuotakos vainikui dažnai suteikdavo mažos karūnos formą. Biblijoje (Izaijo knyga) vėl surinkti paklydusios tautos likučiai palyginami su „puikiu vainiku“. Gėlių vainikai dažnai buvo laikomi žemiško džiaugsmo ir paskendusio užmarštyje gyvenimo būdo simboliais, pvz., vainikas iš gebenių lapijos pagal antikos tradiciją turėtų apsaugoti nuo girtumo. — Šiandien per bažnytines šventes šventyklos dažnai puošiamos panašiomis į vainikus girliandomis iš šakelių ir gėlių, amžinojo gyvenimo, prisikėlimo ir džiaugsmo simboliais.
Jėzaus erškėčių karūną reikia suprasti kaip Romos imperatorių rožių karūnos parodiją. Ji taip pat yra šventųjų Marijos Magdalenos, Veronikos, Kotrynos šiemetės atributas, o rožių karūna puošia šv. Ceciliją ir Flaviją. Neretai metalinėms karūnoms suteikiama vainikų forma. Simboline prasme galima nustatyti prasmės slinktį – lot. corona ir angį. crown reiškia ir karūną, ir vainiką, nors kai kalbame apie vainiką, pirmiausia pabrėžiame ne didingumą. Laukų gėlių vainikas buvo Apolono simbolis, petražolių vainikai Nemėjos slėnyje rengiamose žaidynėse buvo skiriami Dzeusui (šiaip jau alyvmedžių vainikai), vainikai iš varpų — Demetrai (lot. Cererai), vainikai iš pinijų — Poseidonui, vainikai iš krapų — frigų žemdirbystės dievui Sabacijui. Vainikai iš ąžuolų lapijos puošdavo gelbėtojus iš mirtino pavojaus.