Upė

Upė, srautas. Prie didžiųjų upių apie 3000 pr. Kr. gimė senojo pasaulio kultūros. Ką reiškė žmonijos istorijoje Hoango, Gangas, Indas, Eufratas, Tigras ir Nilas kaip arterijos, kultūros istorijos prasme iki šiol nebuvo deramai ir glaustai pavaizduota (naujajame pasaulyje šis fenomenas nepastebimas).
Simboline prasme upė yra vanduo, kuris veikia ne statiškai kaip jūra, bet savo intakais ir potvyniais palaiko dinamiką ir laiko periodizaciją. Senovės judėjai tradiciškai rojų vaizduoja apsuptą upėmis Pisonu (Indu?), Gihonu (Gangu?), Hidekeliu (Tigru) bei Eufratu, jos teka į keturias pasaulio šalis. Perėjimas j kitą pasaulį taip pat buvo vaizduojamas kaip perėjimas per upę; taip pat ir oikumeną, kaip žemės diską, supo okeanas įsivaizduotas kaip upė. Dažnai ieškota žymių upių ištakų nežemiškame pasaulyje, pvz., Nilo (egipt. „Jotru“) uoloje, pagrindinių Azijos upių (Bramaputros, Gango, Indo ir Okso) prie pasaulio kalno Meraus. Senovės Kinijoje buvo teikiama daug reikšmės pasakojimui, kaip legendinis imperatorius Ju sutramdė upių dievus. Šioms gamtos būtybėms numaldyti kadaise buvo aukojamos žmonių aukos. Pasakota, kad upėse gyvenę drakonų karaliai, kurie laukę aukų. Tai pavojų, atsirandančių dėl potvynių ir greitos vandens tėkmės, simboliai. Į nuskendusius žmones buvo žiūrima kaip į pavojingas būtybes, kurios tarp besimaudančių ieško tų, kurie galėtų juos pakeisti, kad patys galėtų vėl atgimti. – Iš antikinės Elados žinomi upių dievai (Achelajus, Skamandras, Kefisas ir kt.), kuriems buvo aukojamos įvairios aukos (jaučiai, arkliai, plaukų sruogos, avys). Šie upių dievai vaizduojami pusiau žmonėmis, pusiau gyvūnais, pvz., žmonės su jaučio galva arba kentaurai (nessos). Senovės Romoje buvo garbinamas Tibras, jis vadintas „Tiberinus pater“ ir visų upių tėvu. Krikščioniškais laikais rojaus upės dažnai buvo siejamos su krikštine, o krikšto vanduo palyginamas su Jordano upės, kurioje šv. Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų, vandeniu. Rojaus upėms priešinamos keturios graikų mitologijos pragaro upės: Acheronas, Kokitas, Stiksas ir Flegetonas, arba Piriflegetonas (ugnies upė).
Indijoje garbinamas Gangas, kurio vandenys gali apvalyti žmones nuo visų prasikaltimų („Kaip ugnis praryja malkas, taip Gangas praryja nuodėmes“). Tai dažnai adiekama Benareso mieste. Manoma, kad Gangas teka iš paties dangaus ir kad jis išvalo mirusiųjų pelenus ir gyvųjų kūnus nuo bet kokių nuodėmių. Po to, kai dievas Siva nukreipė Gangą į upės vagą, dievas Brahma jį atsiuntė žmonėms. Maldininkų kelionės prie šventosios upės intakų taip pat naudingos apvalyti sunkiai karmai (visų žmogaus darbų, kurių padariniai sąlygoja naują atgimimą). — Heraldikoje upės ir bangos reiškia (Böckler, 1688), „kad kilmingas tėvas tarnaudamas savo ponui arba keliauja jūromis, arba pirmiausia persikėlė per upę, kad užpultų ir vytų priešą, arba kad jis keliaudamas vandenimis atliko pagirtiną žygdarbį. Kaip tekantis vanduo nepašvinksta, nepakenčia lavono ir jį išmeta, taip ir aukštosios dvasios negali būti abejingos ir negali pakęsti tų, kurie įkyri joms plepalais. Tyras vanduo apvalo nuo visų blogybių, panašiai kaip ištikimas draugas, kuris ne tik nurodo klaidas, bet ir būdus, kaip nuo jų apsivalyti.“