Uolos

Uolos ir akmenų luitai dėl patvarumo būdavo viso, kas nepajudinama, amžina ir tvirta, simbolis ir dievų ženklai.
Šis įsitikinimas sustiprėja, kai uolos ir akmenų luitai esti išskirtinių formų. Tuomet jie tampa antgamtinių arba suakmenėjusių žmonių, kurie nusižengė ir buvo paversti akmenimis, buveine. Senovės Kinijos ritiniuose uolos yra ilgaamžiškumo ir Jang prado simboliu. Priešingai, In pradas vaizduojamas kaip krioklys. Daugelyje vietų uolų buvo prašoma lietaus ir dėl to jos buvo plakamos. Kriauklės formos akmenys dažnai buvo derlingumo apeigų atributas. Žydams uola Jeruzalės šventykloje reiškė pasaulio kūrimo vietą ir žemės rutulio vidurį. Daugelio kultūrų dievai ir herojai gimė iš uolų, pvz., dievas Mitra.
Krikščionybėje ištryškęs iš uolos vanduo, kai žydai išėjo iš Egipto, yra krikšto vandens ir tikėjimo simbolis. Apaštalas Simonas Petras (gr. petros — uola) yra tvirtybės, ant kurios stovi Bažnyčia, simbolinė figūra. — Akmenų luitai yra statybos elementai, ir jie Siaurės Vakarų Europoje jau 4800 pr. Kr. naudoti megalitiniuose statiniuose. Ir čia, matyt, jų ilgaamžiškumas buvo svarbus. Akmeninės kolonos — menhyrai, dažnai suprantami kaip falo simboliai, buvo statomi netoli antkapių iš akmens. Manyta, kad tai protėvių sielų buveinės.
Masonų simbolikoje netašytas akmuo reiškia mokinį, kuriam reikia žinių, aptašytas – baigusį mokymo kursą. Neapdorota uola reiškia neišlavintus žmogaus sugebėjimus, tuo tarpu jų taurinimas simbolizuojamas apeigomis. — Itin garbinamos daugelio kultūrų apeigose buvo uolėtos Bergeno viršūnės ir adatos formos uolos, pvz., prieš ispanų nukariavimą Idafės uolą garbino Kanarų salos La Paima senieji gyventojai. – Buvo manoma, kad kai kurie akmenys turį galios („karštieji akmenys“ Britanijoje) ir teikią gyvybingumą. Ant jų sėsdavusios nevaisingos moterys. Panašiai buvo ir senovės Kinijoje.
Uolos simbolika Senajame Testamente labai dažna, pvz., „Būk užuovėjos uola — mano tvirtovė…“ (Psalmynas 31, 3). Dovydo padėkos maldoje sakoma: „Viešpatie, mano uola, mano tvirtove, mano gelbėtojau! Mano Dieve, mane saugai uola… (Antroji Samuelio knyga 22, 2). – Huritams ir hetitams labai svarbi buvo uolos, kaip dievybės simbolio, samprata. Čia dievų tėvui Kumarbiui Uola pagimdė sūnų Ulikumę. Sis kelia grėsmę naujo dangaus valdovo, audros dievo Tešubu, valdžiai. Stovėdamas ant milžino Upelurio peties variniu pjautuvu jį nupjauna. – Inkų laikais Peru indėnai „labai aukštus, iškylančius virš kitų, kaip bokštai virš namų, kalnus… ir stačius kaip siena“ vadino „huaco“ (šventas, paslaptingas), rašo Garcilaso de la Vergą (1539-1616). Ant tokių stačių kaip bokštai uolų buvo dedamos aukos. Po ispanų misijų inkų valstybėje šiose vietose buvo statomi kryžiai.