Svastika

Svastika (kryžius laužtais galais), ypatingos formos kryžius, labiausiai žinomas kaip politinis simbolis ir laikytas praindoeuropiečių arba vien tik germanų ženklu.
Tačiau iš tikrųjų svastika žinoma daugelyje senojo ir naujojo pasaulio kultūrų ir laikytina į apskritimą įrašyto kryžiaus variacija. Į tą pačią pusę užlūžę kryžiaus galai rodo sukimosi kryptį („dinamizuoja“ kryžių). Taigi ženklo reikšmė artima metų laikų kaitai. Yra svastikų į dešinę ir į kairę lenktais galais, jų randama jau apie 2000 pr. Kr. Mohendžo Daro kultūroje (Indijoje); Kinijoje ji vadinama „van-tsu“ ir simbolizuoja keturias dangaus kryptis. Apie 700 ženklui suteikta skaičiaus „dešimt tūkstančių“, t.y. begalybės, reikšmė. Indijos budistai laikė ją „antspaudu ant Budos širdies“, o Tibete svastika garsėjo kaip laimės ženklas ir simboliškas talismanas. Indijos džainizmo religijoje keturi svastikos galai reiškė dievų, žmonių, gyvūnų ir požemių pasaulio egzistavimo plotmes. Viduržemio jūros regione randama kryžių susivijusiais arba meandriškai užlūžusiais galais. Į svastiką galima žiūrėti kaip į keturgubą graikų abėcėlės raidę gamą (p), todėl ji dar buvo vadinama „crux gammata“. Siaurės germanai kryžių užlūžusiais galais laikė simboliniu „Toro kūjo“ atitikmeniu (amuletu). Senosios Amerikos kultūrose svastikos retesnės.
Svastikos, kaip nacionalsocialistinio Vokietijos režimo politinio simbolio, reikšmė sietina su „germaniškumo“ iškėlimu XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje. Nuo 1935 iki 1945 svastika kartu su virš jos esančiu reicho ereliu (juoda baltame fone) buvo Trečiojo reicho simbolis. Vėlyvosios antikos gnostikų sektos svastiką kildino iš kojų, sulenktų per kelius, ir laikė slaptu simboliu, panašiu į triašį triskelio kryžių.