Sraigė

Sraigė, minkštakūnis, liaudies sąmonėje pirmiausia susijęs su lėtumu („greitas kaip sraigė“), simbolinę vertę turėjo ir dėl dailaus spiralinio namelio.
Dėl vynuoginių sraigių sugebėjimo užsidaryti savo namelyje kalkiniu dangteliu, o praėjus žiemos šalčiams arba sausroms jį sulaužyti ir vėl išlįsti, šie gyvūnai tapo Kristaus prisikėlimo simbolinėmis būtybėmis. Nešiotis su savimi nuosavą būstą laikoma saikingumo alegorija – sraigė yra tas gyvūnas, kuris visą savo turtą nešasi su savim. Hildegarda Bingenietė aiškina sraigės preparatų gydomąjį poveikį (sutrintas į miltelius sraigės kiautas išvaro kirminus; preparatai iš pačios sraigės veikia panašiai kaip preparatai iš sliekų nuo pūlinių). Sraiges ji vadino vėžliais (Testudines). — Tikriausiai iš kareivių žargono kilusiu pasakymu „pavirsti sraige“ norima apibūdinti arba žmogaus refleksą sprukti, „įtraukus čiuptuvėlius“ ir pasislėpus kiaute, arba išsekimą, kai įstengiama tik šliaužti lyg sraigė.