Spalvų simbolika

Spalvų simbolika, nepaprastai plati sritis, kuri čia apžvelgiama trumpai. Be abejonės, spalvos turi savąją išraišką ir gali psichiką veikti tiesiogiai.
Apie tai byloja pastarųjų metų chromoterapijos bandymai sėkmingai gydant psichinius sutrikimus ir psichologines ligas. Būtina atsižvelgti į tai, kad ne visi žmonės į spalvas vienodai emocingai reaguoja ir kad esama mėgstamų ir nemėgstamų spalvų. Tuo paremtas diagnostinis Lūscherio spalvų testas – atrenkamos 23 spalvos pagal maloniausius ir nemaloniausius atspalvius. Psichologinėje Pfisterio-Heisso „spalvų piramidėje“, pvz., mėlynai spalvai priskiriamas saikingas poveikis įveikiant afektus ir polinkius. Raudona, priešingai, yra stiprų susijaudinimą kelianti, išorinius dirgiklius stiprinanti ir juos slopinanti spalva. Mišri oranžinė spalva (seno pavadinimo ji neturi) kelia darbingumą ir žadina reikšmingus siekius, ruda – padeda nustatyti palankius santykius „su motina Žeme“.
Nors vertinant spalvas egzistuoja individualių skirtumų, senosios kultūros sukūrė sąlygines spalvų simbolikos rūšis, susijusias daugiausia su pagrindiniais žmogaus siekiais orientuotis pasaulyje ir nustatyti darnos principus. Todėl pagrindinės spalvos buvo siejamos su pagrindinėmis pasaulio kryptimis ir stichijomis. Tam tikslui buvo sudaroma kryžiaus formos arba kvadrato schema. Liaudis turi savąją spalvų simbolikos sampratą: žalia spalva reiškia viltį, mėlyna — ištikimybę, geltona— pavydą, raudona — meilę, balta— nekaltybę, juoda— mirtį. Alchemija susikūrė savitą spalvų simboliką, pagal kurią, pvz., žalia spalva reiškia stiprų tirpiklį, o raudona ir balta, priešingai, pagrindinius dualinius principus Sulphur ir Mercurius. Senieji Vidurio Amerikos majai pagrindines pasaulio kryptis (rytus, šiaurę, vakarus ir pietus) žymėdavo tokia spalvų seka – raudona, balta, juoda ir geltona, o senovės Kinijoje rytus, pietus, vakarus, šiaurę ir vidurį simbolizuodavo mėlyna, raudona, balta, juoda ir geltona spalvos. Europietiškojoje spalvų simbolikoje raudonos rožės reiškia aistringą meilę, o senovės Egipte visa, kas raudona, keldavo grėsmę ir buvo žalinga.
Heraldikoje iš pradžių vyravo nuostata, kad visos spalvos lygiavertės, tačiau Renesanso laikais buvo sukurta paini spalvų simbolika, pvz., siejama su planetomis’, geltona (auksas) simbolizavo Saulę, balta (sidabras)
– Mėnulį, raudona – Marsą, geležį; mėlyna – Jupiterį, cinką; juoda – Saturną, šviną; žalia — Venerą, varį; purpurinė – Merkurijų, gyvsidabrį. Pagal Bocklerį (1688), auksas arba geltona spalva reiškia dorybę, protą, autoritetą, didybę; sidabras arba balta – tyrumą, nekaltybę, džiaugsmą; raudona – „aistringą dorybių troškimą“ ir „Dievui atsidavusią širdį“, kuri pasirengusi už Dievo žodį „išlieti kraują“; mėlyna – pastovumą, ištikimybę, mokslą ir „širdingą pagarbą Dievui“; juoda – liūdesį, nusižeminimą, nelaimę ir pavojų; žalia – laisvę, grožį, linksmumą, sveikatą, viltį ir švelnumą; purpurinė ir violetinė — „karališkus apdarus“; oranžinė, arba „citrinmedžio“, spalva – nepastovią šlovę; odos spalva – nepastovumą ir neryžtingumą. Prisigalvota ir įvairiausių fantastinių spalvų derinių, turinčių simbolinę prasmę: mėlyna ir geltona spalvos – tai džiaugsmas ir pasilinksminimas, mėlyna ir raudona – nemandagumas; juoda ir aukso spalvos — garbė ir ilgas gyvenimas; juoda ir mėlyna — teisingumas; žalia ir aukso spalvos – užsispyrimas; žalia ir mėlyna — nuolatinis džiaugsmas; raudona ir sidabro — siekimas atsikeršyti; raudona ir žalia – jaunatviška drąsa ir t.t. Tačiau tokie samprotavimai viduramžių heraldikai buvo svetimi, ir jų atsirado tik tada, kai heraldika su riterių luomu senąja prasme neturėjo nieko bendro. — Reikia atsižvelgti į tai, kad spalvų parinkimas turėjo ryšį su esamomis medžiagomis. Pvz., priešistorinėje olų tapyboje tikrosios mėlynos spalvos neaptinkama, kadangi jai išgauti nebuvo reikiamos medžiagos.