Smilkalai

Smilkalai, nežemiškai malonaus kvapo (hebr. lebonah, gr. libanos, lot. tus) simbolis. Tokį kvapą skleidžia boswellia carteri krūmo sakai, kuriuos antikos laikais importuodavo iš Pietų Arabijos, tačiau buvo galima gauti ir Indijoje ar Rytų Afrikoje.
Rytuose smilkalai buvo naudojami per atnašavimus ir apsaugai nuo demonų, o Egipte, Babilone, Persijoje bei Kretoje — per mirusiųjų kulto apeigas. Graikijoje nuo VI a. pr. Kr. smilkalai būdavo dažnai aukojami per misterijas, tai rekomendavo ir Pitagoras. Romoje jie naudoti per mirusiųjų bei imperatoriaus kulto apeigas, ir kaip tik todėl krikščionys iš pradžių jų kratėsi, tačiau vėliau ėmė naudoti ir per savo apeigas. Maloniai kvepiantys dūmai buvo mėgstami ir pasaulietiniame gyvenime. Į dangų kylantis dūmas simbolizavo sielos kelionę į viršų arba tikinčiųjų minios kylančią maldą. — Žydams vien tik Dievui skirta smilkalų auka simbolizavo patį garbinimą, taip pat tikėta, kad ji numaldo Dievo rūstybę. Trys Rytų karaliai naujagimiui Jėzui dovanojo smilkalų; Apreiškime Jonui (5, 8) minimi 24 vyresnieji, „kiekvienas laikantis rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, – o tai buvo šventųjų maldos.“ „Prieš smilkymą smilkalai būdavo pašventinami, ir tai suteikdavo jiems sakramentalumo, be to, jiems būdavo pripažįstamas liustracinis (apvalantis) poveikis. Jei mosuojant smilkytuvu (lot. thuribulum) brėžiamas kryžiaus ženklas, tai reiškia ryšį su kryžiaus auka, o švytuojant ratu pabrėžiama, kad aukojama dovana priklauso Dievui“ (Lurker, 1987). Smilkytuvai dažnai puošiami fenikso arba „trijų jaunuolių krosnies liepsnose“ reljefais. Ugnies apimtų jaunuolių giedamos šlovinamosios giesmės lyginamos su smilkalų dūmais. Smilkytuvas yra didžiųjų dvasininkų (Senajame Testamente — Melchisedeko, Aarono, Samuelio) ir šventųjų (Stepono, Laurencijaus, Vincento), taip pat šventosios kankinės Pelagėjos atributas.
Apskritai lavonų smilkymas prieš laidojimą iš pradžių tikriausiai buvo priemonė nuslopinti gendančio kūno kvapą, o vėliau ėmė simbolizuoti sielą (stačiai į viršų kylantys dūmų debesys). Centrinės Amerikos majų kultūroje smilkalų aukoms buvo naudojami kvapieji kopalo medžio (lot. pom, protium copal) sakai. Sakų kamuolėlių kvapas „kilo į dangaus centrą“, o patys smilkalai dar vadinti „dangaus smegenimis“. Smilkytuvai pagal vieno dievo vardą vadinti Jum Kak (ugnies valdovas). Azijoje smilkalams (kinų ksiang) naudotas kvapusis sandalo medis; iš pradžių jis degintas specialiuose smilkymo dubenyse, o vėliau paplito smilkymo lazdelės (šiandien jos – dažniausiai atvežamos iš Indijos – imtos naudoti ir Europoje). Kartais smilkalų pelenai surenkami ir praryjami – kaip profilaktinė priemonė nuo ligų. Smilkymo lazdelės Rytų Azijoje tikriausiai atsirado pradėjus plisti budizmui, o šiuo metu jų yra visose šventyklose bei koplytėlėse, taip pat privačių namų kulto reikmenų spintelėse. Europoje per ritualines magijos apeigas, iškviečiant kosmines, pvzplanetų, dvasias, įvairiausiems smilkymams skiriamas reikšmingas vaidmuo – tikriausiai sekant vėlyvosios antikos mistinių sektų kultais. Kartais į smilkalus pridedama šiek tiek narkotinių medžiagų, kad jos sukeltų vizijas. Leonardas Thurneysseris (1530-1596) minėjo „įvairiausias augalines medžiagas, pvz., alijošių, smilkalus, mirą, rojaus medį, sandalą, mastiksą“. — Smilkalai (lot. fumigatio) naudojami ir medicinoje — kad išsklaidytų kenksmingas miazmas (ligas sukeliantį tvaiką).