Skaistykla

Skaistykla (lot. purgatorium), pagal katalikų mokymą, apsivalymas po mirties, kuomet „nusikaltusios prieš Dievą“ mirusiųjų sielos, nepasiekusios skaistumo mirties valandą, ruošiasi keliauti į dangų.
Apsivalymo idėja aptinkama jau Platono (427—347 pr. Kr.) dialoge „Gorgijas“, tačiau Bažnyčios tėvų Tertuliano, Ambraziejaus ir Augustino kildinama iš kanoninių raštų. II a. viduryje ji galutinai įsitvirtina ir tampa įprasta užtarimuose ant mirusiųjų antkapių. Šio apsivalymo simbolis yra ugnis, panaši į pragaro ugnį, tačiau mažesnė. Ikonografijoje dažnai matome mirusiųjų sielas stovinčias liepsnose ir maldaujančias pasigailėjimo. Dažnai jas, baigusias atgailą, sutinka angelai ir priima į dangų. Šias varganas sielas ir Katalikų Bažnyčią sieja antgamtinis bendras likimas. Apie „varganas sielas“ skaistykloje apstu legendinių pasakojimų Jokūbo Voraginiečio (apie 1270) veikalo „Legenda aurea“ skyriuje apie Vėlines „Prisiminimas apie tikinčiųjų sielas“. Čia pateikiami įvairūs, iš dalies simboliškai išsamūs viduramžių vaizdiniai apie skaistyklą.