Širdis

„Kaip tik dėl širdies atsiranda bet koks pažinimas.“ „Rankų, kojų ir visų kūno dalių judesius reguliuoja iš širdies einantis įsakymas.“
Taip senieji Egipto raštai byloja apie širdžiai priskiriamas funkcijas, daugiausia tas, kurios šiandien, kaip manoma, būdingos smegenims. Centriniam kraujo apytakos organui, kuris būtinas gyvybei palaikyti ir kuris kritinėse situacijose „plakdamas“ signalizuoja, daugelyje senųjų kultūrų buvo priskiriamas vaidmuo, kuris akivaizdžiai jam nebūdingas. Nėra aišku, ar tai tik retorinis įvaizdis, ir kas iš tikrųjų turėta omenyje. Faraono laikų egiptiečiams širdis buvo proto, valios ir jausmų buveinė. Pradžioje dievas kūrėjas Ptachas sumanė pasaulį savo širdyje ir tik po to žodžiu suteikė jam pavidalą. Per Paskutinį teismą mirusiojo širdis sveriama lyginant ją su plunksna (deivės Maat, simbolizuojančios teisingumą, atributu), kad būtų matyti, ar nuo blogų darbų ji neapsunko. Čia širdis simboliškai lyginama su „sąžine“. Biblijos požiūriu, širdis yra „vidinis žmogus“, ir kai žmogus žiūri į akis, Dievas žvelgia į širdį (Pirmoji Samuelio knyga 16). Apie patį Dievą sakoma, kad „jam gėlė širdį“ (Pradžios knyga 6, 6). Naujajame Testamente teigiama, kad tikėjimu Kristus gyvena širdyje (Laiškas efeziečiams 3, 17). Indijoje širdis dažnai Atmano buveinė, Absoliuto (brahmano) atvaizdas žmoguje. Pagal islamo sampratą, širdis, kaip dvasingumo ir kontempliacijos buveinė, yra įvairiuose apvalkaluose. Actekų imperijoje vyravo nuomonė, kad Žemės Saulė savo naktinės kelionės per požemių pasaulį metu netektų jėgų ir besėdama virstų skeletu, jei nepasistiprintų paaukotų per apeigas žmonių krauju. Jų nuomone, širdis (yollotli) yra gyvybės ir sielos buveinė. Prieš sudeginant lavoną, mirusiesiems į burną buvo įdedamas žalias brangakmenis, kuris turėjo reikšti širdį. Nuo pat ankstyvųjų viduramžių širdis meilės poezijoje romantizuojama (pvz., Renė d’Anjou veikale „Apie meile degančią širdį“), o vaizduojamajame mene natūraliai stilizuojama ir vaizduojama panaši į krūtį ir siejama iš dalies su žemiška, iš dalies su mistiška dangiška meile (šiuo atveju ji yra tarsi mistinis altorius, ant kurio kūniškus polėkius praryja Šventosios Dvasios ugnis). Strėlėmis perverta širdis yra žmones mylinčio ir už juos kenčiančio Išganytojo simbolis. Jėzaus Širdį skatino garbinti ir regėjimai (Marija Margarita Alakoke, apie 1647), kurie itin plačiai paplito baroko laikais ypač kaimo vietovėse (Jėzaus Širdies šventė nuo 1765 švenčiama penktadienį arba šeštadienį po Kristaus Kūno šventės). Pasak senojo Simono pranašystės („ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“, „Evangelija pagal Luką 2, 35), Marijos širdis vaizduojama perverta vienu arba septyniais kalavijais (Marijos širdies šventė nuo 1805 švenčiama sekmadienį po Marijos Dangun ėmimo šventės). – „Laiminga širdis pralinksmina veidą, o kenčianti – dvasią palaužia. Protingo žmogaus širdis ieško žinojimo…“ (Patarlių knyga 15, 13).