Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Žuvys

Žuvys, gyvenančios vandenyje, gilia psichologine prasme laikomos instinktyvumo simboliu ir todėl yra asmens vidinių gelmių „gyvųjų“ instinktų įsikūnijimas, susijęs su vaisingumu ir vidinių „moteriškų pasaulių“ galiomis.
Daugelyje senųjų religijų žuvys siejamos su meilės deivėmis ir derlinga gamta. Žuvis taip pat yra „šaltakraujė“ ir simboliškai „laisva nuo aistrų“. Dėl to ji yra sakralinių valgių ir aukų objektas. Naujaisiais laikais žuvies simbolis (gr. „ichthys“) reiškia akrostichą, t.y. iš pirmųjų teologinių sąvokų /esous CÄristos Theou Hyios Soter (Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Atpirkėjas) raidžių sudarytą žodį ir slaptą krikščionių, gyvenančių tarp priešiškai nusiteikusių stabmeldžių, atpažinimo ženklą. Žuvies simbolis dažnai vartotas ankstyvosios krikščionybės laikais iki pat IV a. pabaigos, tačiau anksčiau minėtas paaiškinimas nėra vienintelis. Maudymas krikšto inde (lot. piscina, pažodžiui – žuvų tvenkiny) ir apaštalų palyginimas su žmonių žvejais būtų kitas žuvies populiarumo paaiškinimas. Be to, Viduržemio jūros regiono kultūrose žuvis buvo laimės simbolis. Kitas aiškinimas – astrologinė „Žuvų epocha“, „auksinė Jupiterio ir Saturno planetų konjunkcija“ įvyko 7 pr. Kr. (spėjama, kad tai tikrieji Kristaus gimimo metai) triskart Žuvų ženkle. Pavasario lygiadienio taškas taip pat buvo šiame ženkle. Kristus buvo laikomas pirmuoju Žuvų eros įsikūnijimu. Perėję į krikščionybę žmonės buvo vadinami pisciculi (žuvelėmis; taip jie vadinami Tertuliano, 150-230). Pati žuvis kartu su duona tapo Dievo stalo simboliu. Krikščioniškojoje sampratoje nurodoma, kad per tvaną žuvys nebuvo Dievo prakeiktos, o žmonės per krikštyklą joms tapo lygūs. Viduramžių mene legendinė žuvis, vadinama „trinakrija“, su trimis kūnais ir viena galva, yra Trejybės simbolis. Neretai žuvys būna ir šventųjų atributai, pvz., jūreivių šventieji Brandanas ir Maklovijus, taip pat Petras, Andrius, Elžbieta Tiuringietė, šv. Antanas Paduvietis, kuris, kaip pasakojama, sakęs pamokslus ir žuvims. Biblijos tipologijoje, Naujojo Testamento prasmę matantiems Senajame, didžioji žuvis, prarijusi ir vėl išspjovusi pranašą Joną, yra palaidoto ir vėl prisikėlusio Kristaus simbolis.
Senovės Egipte žuvį valgė prastuomenė, tačiau pašvęstiesiems (faraonams, žyniams) tai daryti buvo uždrausta. Kaip nebylūs gelmių padarai egiptiečiams jos atrodė kraupios ir buvo siejamos su negatyviais mitais; pvz., jos esą prarijusios Seto nužudyto dievo Ozyrio falą. Vis dėlto kai kurios žuvų rūšys buvo laikomos dieviškomis ir šventomis. Ungurys buvo siejamas su Heliopolio miesto dievu, o ešerys su deive Neite. Čia reiškiasi dvejopas žmogaus požiūris į savo psichikos gelmes, kurios, kaip ir gyvatė, gali būti teigiamos ir neigiamos. Pasakiškos žuvų pabaisos senose knygose apie gyvūnus atspindi tiek susižavėjimą, tiek baimę prieš gelmių padarus. Senajame indų mite pasakojama, kaip dievas Višnus žuvies pavidalu per tvaną išgelbėjo žmonijos protėvį Manų. Senovės Kinijoje žuvis (jū) buvo laimės ir gausos simbolis. Žuvis ir vanduo kartu buvo metafora, nusakanti seksualinius džiaugsmus. — Japonijoje žuvis yra pagrindinis liaudies maistas ir valgoma žalia (suši), virta arba iškepta aliejuje. Kai kurios žuvys, pvz., karpiai, galinčios įveikti stiprias sroves ir krioklius, todėl buvo laikomos drąsos, stiprybės ir ištvermės simboliais. Per „Berniukų šventę“ gegužės 5 d. priešais namus ant stiebų pririšamos vėliavos su karpių atvaizdais ir, be to, kiekvienam čia gyvenančiam berniukui dovanojama žuvis iš šilko. — Alchemijos simbolikoje dvi žuvys upėje reiškia ištirpusias pirmaprades medžiagas Sulphur ir Mercurius. — Psichoanalizėje kaip sapno simbolis žuvis yra alegorinis penio, kuris turkų kalboje vadinamas „vienaake žuvimi“, įvaizdis. — Astrologijos simbolikoje žuvų ženklas yra paskutinis Zodiake. Kai kurių astrologų nuomone, tai reiškia artėjančią į pabaigą „pasaulio epochą“. „Žuvų ženklo“ žmonės neva siekia brolybės, taikos, tobulumo. Jie atidūs, kantriai tyrinėja, kol susilaukia sėkmės. Jie yra „linksmi ir produktyvūs“.
Žmogaus psichikos tyrinėtojas E. Aeppli nurodo, kad žuviai, kaip nebyliam šaltakraujam gyvūnui, pavydima ir kartu žavimasi juo dėl sugebėjimo guviai judėti vandens stichijoje. Jos mėsa nelaikoma gyvulių mėsa, todėl ją galima valgyti ir per pasninką. Žuvis kaip maistas minima duonos padauginimo stebukle (Evangelija pagal Luką 9, 16). „Apskritai patirti žuvies prigimtį reiškia susidurti su pirmykštėmis žmogaus būties formomis, su slapčiausiomis sielos gelmėmis… Todėl patyręs gilią metamorfozę žmogus yra tarsi legendinis pranašas Joną, kurį prarijusi milžiniška žuvis su banginio nasrais, t. y. nesuvokiama jo prigimtis. Patyręs metamorfozę jis išmetamas į šviesią naujosios sąmonės pakrantę.“
Verta būtų paminėti faktą, kad antikos laikais apie žuvų gyvenimo būdą žinota mažai, ir jos buvo laikomos vienos lyties (taip manė Aristotelis). Taip simbolikoje tikriausiai atsirado „šaltakraujų“ gyvūnų terminas. Ankstyvojoje krikščioniškojoje sienų tapyboje Romos katakombose žuvis yra eucharistijos simbolis, „Paskutinės vakarienės“ paveiksluose ji kartu su duona ir vyno taure vaizduojama ant valgių stalo iki pat ankstyvųjų viduramžių. Popiežiaus žiedas su žuvies atvaizdu (annulus piscatoris) savo prasme siejamas su apaštalo Petro gausiu žuvų laimikiu (Evangelija pagal Luką 5, 4).

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.