Violetinė spalva

Tai neužmirštuolės spalva, kurioje sumišusios raudona ir mėlyna. Tradiciškai ji simbolizuoja dvasingumą, siejasi ir su aukojamu krauju. Liturgijoje ši spalva siejama su atgailos semantiniu lauku, taip pat su išganymu ir meditacija.
Dviejų pagrindinių spalvų susiliejimas simboliškai vienija išmintį ir meilę; senuosiuose Kristaus kančių paveiksluose Atpirkėjas vilki violetinės spalvos apsiaustą. Violetinė spalva laikoma Bažnyčios spalva per adventą – prieškalėdinių apmąstymų laiką. Panaši, tačiau šiek tiek raudonesnė yra purpurinė spalva. Antikos laikais tai buvo imperatoriaus apsiausto ir turtuolių paradinių drabužių spalva. Ji būdavo išgaunama iš dviejų rūšių jūros moliuskų sekreto, todėl labai brangi; purpurinės spalvos medžiagos būdavo labai vertinamos, nes simbolizavo aukštą visuomeninį asmens statusą. Senovėje ir viduramžiais kaip purpurinės spalvos pigmento pakaitas imtos naudoti kerpių (Rosella tinctoria, isp. orchilla) sultys. Šių augalų ypač gausu Kanarų salų (Palaimintosios salos) pakrantėse.