Vartai

Vartai dažnai simbolizuoja ne tik patį įėjimą, bet ir už jų esančią patalpą, paslaptingą galią. Vartai, durys, varteliai – kaip perėjimo tiltas – pabrėžia įžengimą į labai svarbią patalpą perkeltine prasme.
Šventyklose įėjimai į „visų švenčiausiųjų“ slaptus kambarius dažnai pažymimi puošniais varteliais, pro kuriuos įžengti turi teisę tik pateptieji aukšti dvasininkai. Ritualą, pereinant iš vienos gyvenimo pakopos į kitą („rites de passage“), daugelyje kultūrų simbolizuoja vartų peržengimas; „šventųjų vartų“ atvėrimas ženklina religines šventes. Prie Saliamono šventyklos Jeruzalėje vartų šonų stovi dvi didžiulės bronzinės kolonos. Senųjų romėnų dievas Janas saugojo įėjimą bei išėjimą.
Krikščioniškoji vartų simbolika orientavosi į Jėzaus paliudijimą. Kaip sakoma Evangelijoje pagal Joną (10, 9): „Aš esu vartai. Jei kas eis pro mane, bus išgelbėtas…“; bažnyčių vartuose pavaizduotos figūros dažnai iliustruoja užduotis, kurias reikia atlikti, kad pasiektum krikščioniškųjų dorybių, taip pat nurodo ydas, kurias reikia nugalėti. Dangaus vartus saugo arkangelas Mykolas arba raktus nešiojantis apaštalas Petras. Pasakojimas apie didvyrį Samsoną, išrovusį su visais vyriais Gazos miesto vartus (Teisėjų knyga 16, 3), aiškinamas kaip tipiškas Kristaus atpirkimo pavyzdys, kai jis „pragaro prieangyje“ („mirusiųjų karalystėje“) laukiantį pamaldųjį anksčiau laiko išlaisvina, sulaužydamas skląstį. — Daugelyje kultūrų šventenybes saugo sargų figūros prie vartų (pvz., liūtšuniai). „Durys tikrai yra svarbiausia namo dalis. Jas atidaro, uždaro, beldžiasi, užrakina. Čia yra slenkstis, riba. Kai jį peržengi, įeidamas ar išeidamas, įeini į kitas gyvenimo sąlygas, į kitą sąmonės būseną, nes tai veda pas kitus žmones, į kitą atmosferą“ (Algernon Blackwood, 1869-1951).