Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Varlė

Varlė nors ir mažas gyvūnas, tačiau simboline prasme labai įdomus padaras.
Senovės Egipte ji dėl savo vaisingumo ir dėl akivaizdaus sugebėjimo iš kiaušinio pavirsti buožgalviu, o po to keturkoju (užuomina apie panašią į žmogų būtybę) buvo gimstančio ir vėlei atsinaujinančio gyvenimo simbolis. Neretai pirminiai astuoni dievai, gimstantys iš dumblo, buvo vaizduojami su varlės galvomis. Gimimo deivė Heket (Hiket), geroji liaudies religijos globėja, buvo vaizduojama varlės pavidalu.
Senovės Kinijoje vyravo nuomonė, neva varlės kurkulai krinta drauge su rasa iš dangaus ir, užuot vadinti „va“, dažnai metaforiškai buvo vadinami „tijenči“, dangaus gaidžiais. Be to, į pirmą vietą turėjo būti iškeliamas mitologinis ryšys su mėnuliu. Senasis tekstas byloja, kad viena iš dviejų žmogaus sielų turinti varlės pavidalą. Poetams ir imperatoriams buvo pripažįstama valdžia, tačiau jiems buvo draudžiama trikdyti kurkiančias varles.
Europos antikoje yra žinomos varlėmis pasivertusios pavydžios Likijos valstietės, ištroškusiai deivei jos norėjo sudrumsti vandenį, šokdamos į jį. Liaudies burtuose varlei tekdavo svarbus vaidmuo. Net Plinijus pastebėjo: „Jei kalbėtume apie burtininkus, tai jiems varlės būtų svarbesnės už įstatymus“. Pasakojama, kad norint paskatinti moterį teisingai atsakyti į visus klausimus, miegančiai jai reikią ant širdies uždėti varlės liežuvį.
Krikščioniškoje sampratoje svarbus „Egipto rykštės“, užplūdus aibei varlių, vaizdinys (Išėjimo knyga 8, 2—14). Sis negatyvus aiškinimas pakartojamas Apreiškime Jonui (16, 13). Bažnyčios tėvai užsimindavo apie varlių gyvenimą dumble bei garsų kurkimą ir aiškino, kad tai velnio ir eretiško klaidingo mokymo sekėjų simboliai. Koptų Egipte, priešingai, išliko senas pozityvus varlės įvaizdis, ir jis kaip prisikėlimo simbolis buvo vaizduojamas ant aliejumi pripildomų spingsulių. Europoje varlė yra šv. Ervės (St. Hervė) ir šv. Pirmino iš Reichenau atributas, pasak legendos, jis, panašiai kaip kinų valdovai ir poetai, galėjo vien tik žodžiu uždrausti kvaksėti varlėms pelkių apsuptoje saloje.
Psichologas Aepplis mini, kad nors varlė kaip žemės ir vandens gyvūnas daugeliui žmonių kelia pasišlykštėjimą, tačiau kaip sapnų simbolis turi pozityvią prasmę. Jos vystymasis iki suaugusio gyvūno, „dėl jos kojelių panašumo į žmogaus rankas, leidžia lyginti ją su žemesniąja sielos vystymosi pakopa. Todėl pasakose (apie varlių karalių) iš varlės gali atsirasti princas, o iš to, kas niekinama, — tai, kas gerbiama. Varlėje neva esama daugiau gyvasties, o rupūžėje – sunkumo. Pastaroji yra grynai moteriškas ir motiniškas sapnų gyvūnas“. Sigmundo Freudo psichoanalizėje, priešingai, gliti varlė, kuri nori būti priimama į princesės lovą, yra vyriško seksualinio organo, suvokiamo tik partnerystėje, kai tampama „tobulu žmogumi“, simbolis. — Pasak štirų aiškiaregio Jakobo Lorbero (1800—1864), neva gavusio iš „Dievo ir Išganytojo“ transcendentinius liudijimus, varlė yra religinio pasakojimo reiškėją: „Didžiąją dienos dalį varlė praleidžia kvaksėdama, džiaugdamasi gyvenimu baloje ir tuo kvaksėjimu džiugiai šlovina mane už duotą jai gyvenimą.“ Žmogui ji galėtų būti „apaštališku mokytoju“.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.