Valkirijos

Valkirijos, šiaurės germanų mitologijoje personifikuotas garbingos kario mirties simbolis. Dievas Odinas iš bebaimių karių, mūšio lauke kritusių narsiųjų mirtimi, renka sąjungininkus paskutinei lemiamai kovai — ragnarokui.
Odino ginklanešės, jodinėjančios eikliais debesų žirgais, surenka narsiųjų kovotojų sielas ir atgabena jas į karingojo Odino rūmus pomirtiniame pasaulyje — Valhalą. „Edoje“, be kitų, minimi ir šie valkirijų vardai: Skulda (paskutinioji iš mirtį nešančių nornų), Briunhildė, Giolė (šauklį), Gondula (vilkė), H riste (audra), Mistė (rūkas), Trudė (prievarta). Valhaloje susirinkę kritusieji vadinami einherjar (vieniši kovotojai); per dieną jie mokosi kovoti, o vakare renkasi į puotą. Viena vertus, valkirijos simbolizuoja garbingą mirtį mūšio lauke (panašiai mirtį mūšyje ar ant aukojimo akmens vertina ir Meksikos actekai), kita vertus, bebaimiškumą išpranašautame pasaulio pabaigos mūšyje, kuriame turėtų žūti visi dievai ir jų pagalbininkai, o po ragnaroko prasidėsianti naujoji era, savotiškas rojus (jis bus pietinėje dangaus sferoje — Gimle). – Naujaisiais laikais labiausiai pagarsėjusi valkirija Briunhildė, kuri „Nibelungų giesmėje“ atliko tragišką vaidmenį ir tapo didvyrio Zygfrydo (pastarasis niekam nepastebint iškovojo jos ranką karaliui Giunteriui) žūties priežastimi. Stiprios moterys Vokietijoje vadinamos Briunhildėmis.