Vaivorykštė

Vaivorykštė, įspūdingas dangaus reiškinys, kuris daugelyje kultūrų suprantamas kaip palankus dieviškosios apraiškos simbolis, Biblijoje (Išėjimo knyga 9, II) — Dievo ženklas, kad nuo šiol daugiau nebus tvano.
Pasaulio teisėjas laikų pabaigoje vaizduojamas sėdintis soste ant vaivorykštės. Senovės Graikijoje Iridė yra skaisčioji vaivorykštės deivė, kuri skuba iš Olimpo žemyn, kad perduotų žemei Dzeuso ir Heros įsakymus; ji vaizduojama su sparnais ir kaducėjumi. Jos apdaras — „spindintys vaivorykštės spalvomis“ rasos lašai. Akies rainelė dėl mirguliuojančio blizgesio irgi vadinama „Iris“. — Abejojama, ar germanų Bifriosto tiltas aiškintinas kaip Paukščių takas, ar kaip vaivorykštė. Viduramžių krikščioniškojoje simbolikoje trys pagrindinės vaivorykštės spalvos traktuojamos kaip tvanas {mėlyna), pasaulių gaisras (raudona) ir nauja žemė (žalia), – taip teigia Gottfriedas von Viterbas (apie 1125—1192); septynios spalvos laikomos septynių sakramentų ir septynių Šventosios Dvasios malonių atvaizdu arba Marijos, sutaikiusios dangų ir žemį, simboliu. — Senovės Kinijoje vaivorykštė — In ir Jang susijungimo ženklas, kartais ir „nesantuokinio ištvirkavimo“ simbolis, vaizduojamas kaip aviagalvė gyvatė. Manoma, kad nepagarbu rodyti į ją pirštu.
Senovės Peru (inkų karalystėje) vaivorykštę siejo su šventąja Saule ir „ji buvo pavaizduota ant inkų karalių herbo ir ženklo“ (Garcilaso de la Vega, 1539-1616). – Europoje vaivorykštė pranašauja praturtėjimą arba lobį (ten, kur vaivorykštė liečia žemę). Ankstyvaisiais laikais keltai aukso monetas vadino „vaivorykštės dubenėliais“. Senosios Javos mituose vaivorykštė yra dvigalvė gyvatė: viena galva įsiurbia vandenį Siaurės jūroje, kita išspjauna jį Pietų jūroje.