Tvanas

Didžiulis potvynis (krikščionybės įvardytas „tvanu“), vos ne visą žmoniją pražudžiusi katastrofa.
Labai simboliškas mitologijos motyvas, žinomas iš Biblijos, aprašytas jau šumerų-babiloniečių Gilgamešo epe, kur herojus Dilmuno saloje (Palaimintųjų salos) sutinka išsigelbėjusį žmogų (Ziusudrą, arba Utnapištimą), papasakojusį apie buvusius įvykius. Panašūs bausmės už žmonių nepaklusnumą motyvai įvykdant dar ne galutinę pasaulio pabaigą žinomi daugelyje kultūrų.
Indijoje pirmą kartą į žuvį persikūnijęs dievas Višnus išgelbsti žmonijos protėvį Manų nuo didžiojo potvynio ant Himalajų kalnų. Graikų mitologijoje po potvynio išlieka Deukalionas ir jo žmona Pirą, kurie iš akmenų atgaivino žmonių giminę. Daugelyje legendų apie potvynį žmoniją gelbsti laivai, pvz., biblinio Nojaus ir jo šeimos arka (lot. area – dėžė), kuri viduramžiais dažnai lyginta su „Bažnyčia“, saugančia nuodėmėje skęstantį ir pražūtingai gendantį žmogų. Talmude žydų žygis per Negyvąją jūrą laikomas „tvano priešybe“, nes „vanduo atsitolina žeme ir lieka sausuma. Tai yra ženklas, kuriuo Dievas duoda žmonijai suprasti, kad jo pozicija žmonijos atžvilgiu pasikeitė… [čia kalbama apie] iškilmingą Dievo pareiškimą Izraeliui, kad jis šią tautą išganys bet kokiomis aplinkybėmis ir nebepražudys“ (R. Aron, 1973).
Legendos apie tvaną ir kitas katastrofas, gamtos įvykių grėsmės žmonijai ir savo pačių kaltės pripažinimo mitologiniai simboliai yra paplitę beveik visame pasaulyje ir susiję su archajiškuoju pasaulio ciklinio kūrimo įvaizdžiu, tam tikrais laiko tarpsniais dievai jį sunaikina ir vėl pradeda iš naujo. Senovės Meksikos kultūrose tai išreiškia viena paskui kitą sekančių „saulių“ alegorija. „Vandens saulės“ amžių užbaigia didžiulis potvynis, kurio metu žmonės pavirto beždžionėmis.