Totemas

Totemas, etnografijos terminas, dažniausiai gyvūno pavidalo antgamtinės dvasios arba protėvio atvaizdas, globojantis tam tikrą žmonių grupę (toteminį klaną).
Šis žodis plačiai paplito Šiaurės Amerikos šiaurės vakarų pakrantėje (Tlingito, Haida, Tsimšiano, Kvakiutlio vietovėse) aptikus indėnų toteminius stulpus. Daugelyje jų prie pat pagrindo yra ovalinė anga, iš pradžių tikriausiai reiškusi įėjimą į ritualinę patalpą, kuri teišlikusi tik labai retais atvejais. Stulpuose dažniausiai išraižyti atitinkamų žmonių grupių „herbiniai gyvūnai“, kitaip tariant, įvairių gyvūnų dvasių simboliniai atvaizdai. Sie gyvūnai, pvz., lokys, varnas, erelis, banginis, bebras ir kt., yra svarbūs mitologijoje, su jais atitinkami toteminiai klanai palaiko ypatingą vidinį ryšį. Šių nuspalvintų raižinių meninė vertė neretai yra gana didelė. Daugelį dešimtmečių Siaurės Vakarų Amerikos indėnų kulto skulptūros buvo tik muziejiniai eksponatai, tačiau pastaruoju metu siekiant atgaivinti tradicinę kultūrą jos vėl iš dalies įtrauktos į šiandieninį indėnų dvasinį gyvenimą. — Kai kurios senovės Egipto gentys, vėliau sudariusios savarankiškas sritis arba administracinius rajonus, ant stiebų, primenančių vėliavų kotus, prie kurių būdavo pritvirtinti skersiniai, taip pat raižė gyvūnus — antgamtines būtybes, kurias galima apibūdinti kaip „totemines herbines būtybes“ (taurus, karves, orikso antilopes ir t.t.). Tiesa, ten nežinomi mitai, paaiškinantys, kodėl simboliu pasirinktas tas ar kitas gyvūnas.
Antikos laikais taip pat būta etninių grupių, turėjusių savus „herbinius gyvūnus“ — „pirmykščių gyvūninių fetišų liekanas“ (E. Stemplinger). Pasak padavimų, daugeliu atvejų gyvūnai rodydavo kelią į būsimą gyvenamąją vietą_arba į šventyklą. Pvz., Apolonas, pasivertęs jį simbolizuojančiu šventuoju varnu, apie 630 pr. Kr. atvedęs Teros (Santorino) salos gyventojus į Kirenę. Du varnai nurodė Aleksandrui Didžiajam kelią į Dzeuso Amono šventyklą. IV a. pr. Kr. iš gimtųjų vietų iškeliaujant picenterams, genys nutūpė ant vedlio vėliavos koto. Enėją ir Kymės kolonijos įkūrėjus atvedė balandis. Epidauro įkūrėjai sekė paskui gyvatę, samnitai — paskui taurą, hirpinai — įkandin vilko, o kiškis nurodė vietą, kur turi būti įkurtas Boiajo miestas. Bičių spiečius parodė kelią Beotijos herojui Trofonijui prie orakulo olos. Tiesa, šiuo atveju, kaip ir tais atvejais, kai žmogus vadinamas gyvūno vardu, kyla klausimas, ar tai atitinka totemo idėją, t.y. ar tai išties išreiškia sąmoningą ryšį tarp žmonių ar žmonių grupių. Tas pats klausimas iškyla kalbant apie heraldikoje vaizduojamus gyvūnus bei pasakiškas būtybes. Šie gyvūnai ir be aiškiai suvokiamo tarpusavio ryšio gali simbolizuoti ypatingai išsiskiriančias, teigiamai vertinamas savybes, kuriomis ir nori „pasipuošti“ tais vardais pasivadinusieji (drąsa, jėga, kovingumu). Kaip tik todėl labiau vertinami „karališkieji“ gyvūnai (erelis, liūtas).