Tinklas

Plastiška nupinta daikto imitacija būdavo apdengiami kai kurie omfalai, tačiau šito „agrenon“ paskirtis abejotina.
Graikų mituose kalvystės dievas Hefaistas (lot. Vulkanas) savo neištikimą žmoną Afroditę (Venerą) ir jos meilužį Arėją (Marsą) užtikęs besimylinčius apgaubia nesudraskomu bronzinės vielos tinklu, kad abu pateiktų dievų pajuokai. Sį meilės deivės tinklą galima aiškinti ir kaip ankstesnio deivės vaidmens — jūrų bei žvejybos globėjos — rekvizitą (Ranke-Graves). Bendrąja prasme tinklas yra gaudymo simbolis, kas ir atitinka jo įprastą funkciją. Šiaurės jūrų deivė Ran, Agiro duktė, juo gaudo skenduolius ir gabenasi į negyvėlių rojų. Polinezijos mituose „triksteris“ Heros Maui tinklu gaudė saulę ir grobė tųpz/norėdamas padovanoti juos žmonėms. Senovės Persijoje tinklas – mistiko, kuris juo nori „gaudyti“ šviesą, simbolis. Evangelijoje pagal Luką kalbama apie gausią žūklę su tinklu iš Genezareto ežero (5, 1 — 11), pavyzdys vėlesniam apaštalų „žmonių gaudymui“. — Voro tinklas Indijoje yra kosminės tvarkos, o dėl panašios į spindulius jo struktūros taip pat ir dieviškųjų dvasios spindulių simbolis. Himalajų regione iš lazdų ir gijų padaryti „demonų gaudymo tinklai“ turi sučiupti piktąsias dvasias kaip spąstai. Indijoje voro tinklas yra ir apgaulingo mąstymo (Maya) simbolis, jis laiko apglėbęs silpnus žmones, bet jį gali sutraukyti išminčiai. — Hugo von Trimbergo (1230—1330) eilėraštyje „Velnio tinklas“ (apie 1290) pamaldus atsiskyrėlis paskatina velnią išduoti savo strategiją. Jis papasakoja, kad jo tarnai (išpuikimas, pavydas, neapykanta, šykštumas, lėbavimas, ištvirkavimas ir pyktis) yra tarsi didelis tinklas sugaudyti visų luomų ir profesijų žmonėms — apaštalų „gausios žūklės“ priešingybė.