Tigras

Tigras, plėšrus žvėris, antikos laikų Vakaruose tapęs žinomu tik per Aleksandro Didžiojo žygį į Indiją. Graikiškoji vardo „tigris“ forma kilusi iš iraniečių žodžio „thigra“ — aštrus, smailas.
Kartu su pantera ir lūšimi jis yra graikų dievo Dioniso atributas; simbolinių sąsajų su tigru turėjo ir žiemos vėjo dievas Zefyras bei Mažosios Azijos deivė motina Kybelė. Romoje tigras pirmąkart pasirodė 19 m., jį Augustui padovanojo Indijos pasiuntinys. Dėsninga, kad senovėje tigro simbolika natūraliai formavosi tik Azijoje, kur stebėtasi jo jėga ir jos bijota. Dievai ir didvyriai, pirmiausia nuožmūs dievai globėjai, siausdavosi tigro kailiu. Senovės Kinijoje tai buvo trečiasis gyvūnų rato simbolis, tam tikra prasme atitinkantis Vakarų pasaulio Zodiako ženklą Dvynius. Iš pagarbos dažnai būdavo vengiama minėti jo vardą (kin. hu), kurį keisdavo eufemizmais „kalnų karalius“ arba „didysis sėlintojas“. Pozityvų vertinimą pirmiausia paaiškina tai, kad jis naikindavo ir ėsdavo valstiečių laukus niokojančius šernus. Dėl gyvybingumo ir energijos jis tapo Jang gyvūnu, o tigrai albinosai asocijavosi su In (taigi ir su rudeniu bei Vakarais). „Baltasis tigras“ — tai keiksmažodis, apibūdinantis vaidingas moteris. Net demonai turėję drebėti prieš tigrą, todėl ant kapų neretai statytos akmeninės tigrų skulptūros. Tigrų atvaizdai ant durų staktų irgi turėję atbaidyti demonus. Karingieji dievai taip pat vaizduojami raiti ant tigro. Pietų Kinijoje gyvas „tigrolakio“, t.y. žmogaus, galinčio virsti tigru, įvaizdis. Viduramžių bestiariumai šlovino motinišką tigrės meilę ir pasakojo, kaip medžiotojai sugebėdavo tuo pasinaudoti. Jie numesdavo apvalų veidrodėlį ant žemės, ir kai tigrė į jį pažvelgdavo, manydavo reginti mažą tigriuką, kuris bando ją žįsti. Tad ir žmonės, užpulti tigrės, gali išsigelbėti, pasinaudodami šia gudrybe. – Neaišku, ar antikos laikais „mantichoru“ vadinta (pvz., Pausanijo) mišri būtybė turėjo ką nors bendra su tigru.