Šventykla

Šventykla, tai ne vien tik sakralinio pobūdžio statinys, bet ir „šventumo“ bendriausia prasme simbolis. Tai gali būti ir sakralinė erdvė kasdieniame gyvenime, nes joje realizuojami aukštesni dvasiniai siekiai.
Krikščionybės simbolikoje žmogus suvokiamas kaip „Dievo šventykla“, t.y. „Kristus yra tikroji šventovė, į kurią mes turime įeiti… Dievo šventykla yra įkūnytas Dievo žodis; Šventosios Dvasios šventykloje mokoma Dievo žodžio… Mes turime įeiti į Jėzaus šventyklą, nepaisydami jokių velnio žabangų“ (Jakob Böhme, 1575-1624). Vokiečių kalbos žodis „Tempei“ kilęs iš graikiško žodžio „temenos“, kuris reiškia „atskirtą, aptvertą teritoriją“, t.y. kulto apeigų vietą, nuo pasaulietiškojo pasaulio atitvertą mūro sienomis. Simboline prasme skiriamoji riba, nors ir reikalinga apsaugoti šventyklą nuo sugadinimo ar kitokios žalos, taip pat apsaugoti išorėje esančius nuo joje slypinčios galios, vis dėlto turi būti naikinama, kad šventumas paplistų kiek įmanoma plačiau. Šventykla dažnai įrengiama pagal kosmologinį Visatos modelį ir akivaizdžių būdu perteikia pasaulio tvarką. Senosios Mesopotamijos zikuratai — pakopinių piramidžių šventyklos dažnai vadinamos vardais, reiškiančiais Dievo kalną, pasaulio centrą, taip pat žmonių ir dievų pasaulių susilietimo vietą: „Dangaus ir žemės pamatų namas“ (Babilone); „Septynių dangaus ir žemės saugotojų šventykla“ (Birs Nimrud); „Visatos kalno namai“. Saliamono šventyklos didžiojo altoriaus pavadinimas ’ar’ ei kilęs iš akadiečių arallū, kuris gali reikšti ir „požeminį pasaulį“, ir „dievo kalną“. Altorius ir akmuo Serija, ant kurio stovėjo altorius, tikriausiai buvo suvokiami kaip simbolinis kalnas ir pasaulio centras-bamba. Ši šventyklos – idealaus centro simbolika svarbi ir masonų pasaulėvaizdyje. Karaliaus Saliamono šventykla, pradėta statyti 966 pr. Kr., judaistinio pasaulio simbolikoje laikoma idealizuotu Žemės provaizdžiu. Įėjimo salė (ulam) atitinka jurą, pagrindinė šventovės salė (hekal) – sausumą, tamsi švenčiausioji vieta (debir) — dangų. Si Jeruzalės miesto šventykla viduramžių statytojams buvo savotiškas prototipas ar modelis, pagal kurį reikėtų statyti idealią dvasinę „humanizmo šventyklą“ (arba visuotinės žmonių meilės bažnyčią). Joje turėtų tilpti sutaikyta žmonija, „tokia žmonija, kuri ją statytų ir kuri būtų jai identiška. Nors šventyklos statymą atitinkanti mąstymo eiga tik tada gali būti suvokta, kai šventyklos statymas ir žmoniškumas sutampa“ (Lennhof-Posner). Įrankiai (kampainis, skriestuvas, trikampis, kūjis t.t.) simboliškai skirti įrengti tokią idealią šventyklą „visagalio viso pasaulio statytojo“ garbei. Pavienis asmuo turi tikti į statytojų „brigadą“ kaip akmens kubas į mūro sieną. Ložės susirinkimo vieta taip pat vadinama „šventykla“.