Skarabėjas

Skarabėjas, mėšlavabalis, arba rutuliukų ridentojas, senovės Egipte, o vėliau visoje rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo svarbus gyvis.
Tai sietina pirmiausia su jo pavadinimo „chepre“ ir veiksmažodžio „cheper“ (maždaug – atsirandantis tam tikros formos) garsiniu panašumu, be to, ir su Plutarcho formuluote: „Manoma, kad šie vabalai būna tik vyriškos lyties, jie padeda savo kiaušinėlius į medžiagą, suformuojančią juos į rutuliukus. Tada jie ridena juos užpakalinėmis kojelėmis toliau. Taip jie mėgdžioja saulę, keliaujančią iš Rytų į Vakarus, atrodo, lyg judėtų prieš dangaus judėjimo kryptį.“ T ai sujungė rutulio, saulės, savęs apvaisinimo ir atsinaujinimo idėjas, o dievas Chepris buvo kylančios saulės, „iš kurios atsirado žemė“, simbolis. Mumijoms ant krūtinės dėdavo „širdies skarabėjaus“ amuletą, skarabėjai naudoti kaip antspaudai ir kaip magiška apsaugos priemonė. Finikiečiai ir kartaginiečiai iš kietų pusbrangakmenių, pvz., jaspio ir karneolio, gamindavo skarabėjus, o V a. pr. Kr. taip pat graikai ir etruskai. Etruskų skarabėjų buvo galima rasti visuose Viduržemio jūros regiono turguose, jais prekiauta iki pat Krymo pusiasalio. — Ankstyvojoje krikščionybės simbolikoje skarabėjas kartais laikomas prisikėlimo alegorija.