Šešėlis

Šešėlis simboliškai ne vien tik užstotos šviesos požymis, bet tamsus savotiškas gyvavimas. Tai paslaptingi žmonių antrininkai, dažnai suprantami kaip sielos atspindys (kai kuriose kalbose tas pats žodis reiškia vaizdą, sielą ir šešėlį).
Panašaus į siluetą žmogaus vaizdavimas poledyninės eros mene ant uolų, dažnai smarkiai ištemptas į ilgį, hipotetiškai aiškinamas kaip šešėlio perteikimas paveiksle (kai saulė a.n’i laidos) (H. Kolmer), remiantis prielaida, kad paties žmogaus vaizdavimas buvo „tabu“. Daugelyje kosmologijų mirusiųjų sielos anapusiniame pasaulyje laikomos šešėliais, kad vaizdžiai perteiktų kūno neturinčią nesuvokiamą būseną. Netekti šešėlio, tarkim, pardavus jį velniui, reiškia prarasti ir sielą. Kas negali matyti savo šešėlio, yra pasmerktas mirti, lygiai kaip ir tas, kuris užmina ant savo šešėlio. Posakis „peršokti per savo šešėlį“ reiškia „atlikti ką nors neįmanomo“. Dažnai vengiama sutikti bijomo žmogaus (pvz., raganos) šešėlį, kad nepatektum jo gallon. Filosofiškai materialusis pasaulis traktuojamas tik kaip varganas šešėlis tikrojo idėjų pasaulio (Platonas). Psichologijai šešėlis yra asmenybės nesuvokiamojo sluoksnio simbolis, kurį galima tik savikūros procesu (individualizacija) įtraukti į to, kas patirta, struktūrą.
Kalboje vartojami ir tokie posakiai, kurių nereikia aiškinti: ką nors nustumti į šešėlį; stovėti kieno nors šešėlyje; šešėlį laikyti kūnu; bėgti nuo savo šešėlio; kovoti su savo šešėliu; gyventi kaip šešėliui ir pan. Pranešdamas apie Jėzaus Kristaus gimimą angelas sako: „Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Evangelija pagal Luką 1, 35). Būti Dievo „sparnų paūksmėje“, remiantis psalme 17,8, yra pamaldžių vyrų siekis, tokių kaip rozenkreicerių dvasinis tėvas J. V. Andreae (1586—1654): „Sub umbra alarum tuarum Jehova.“
Simbolikai svarbi Naujojo Testamento laiške žydams (8, 5 ir 10, 1) atstovaujama nuomonė, kad ritualus ir dvasininkų veiksmus krikščionybėje reikia suvokti kaip naujo ir šventojo vyksmo „pavyzdį ir šešėlį“. Pirmieji krikščionys Senojo Testamento įvykiuose įžvelgė simbolinius išankstinius nurodymus ir pranašystes evangelijoje minimų įvykių, Bažnyčios institucijų ir ritualų, kurie numatė naująją šventosios istorijos fazę, kai senoji „atsisakė savo šešėlio“.
Iliustruota viduramžių rankraščių „Tipologija“, pvz., Bible moralisėe“, išplėtoja šitą simbolinį-alegorinį Senojo Testamento aiškinimo būdą ir beveik visose scenose randa atitikmenų Naujajame Testamente, kurie atskleidžia savo krikščioniškąją prasmę.