Saulė

Saulė, dienos šviesulys, tarp visų dangaus kūnų, žinoma, užima pirmą vietą.
Daugybė religijų sieja Dievo danguje sąvoką su saule; saulės dievas turi gausybę vardų, kurie reiškia — naikinantis tamsą (babiloniškai: „Kas išsklaido tamsą, pašviesina dangų ten, tas ten, apačioje, kaip ir viršuje, naikina blogį… Visi didikai džiaugiasi į tave žiūrėdami, visi dievai džiūgauja dėl tavęs…“). Saulės dievo Amono Ra kultą Egipto faraonas Amenhotepas IV (Echnatonas, 1365—1348 pr. Kr.) pakeitė monoteistine sistema („Tu taip gražiai pasirodai danguje, gyvoji saule, kuri pirmiausia pradėjai gyventi…“). Tik Senajame Testamente — priešingai „pagonių“ saulės kultui – saulė traktuojama vien tik kaip vienas iš dviejų „šviesulių“, kuriuos Dievas pakabino dangaus skliaute. Krikščionybėje nuolatos Rytuose patekanti saulė yra nemirtingumo ir prisikėlimo simbolis, o Kristus vienoje IV a. mozaikoje sutapatinamas su Heliju, apsuptu spindulių vainiko saulės vežime, arba su pasaulio teisėju, apgaubtu į saulę panašiu nimbu. Kadangi Kristus yra ir chronokratorius (laiko valdovas), jis mielai siejamas su dienos ilgį nustatančia saule, ypač romąniškajame mene. — Grafiniai saulės simboliai greta mums žinomo spindulių apsupto skritulio tradiciniuose piešiniuose yra „saulės ratas“ – skritulys, lygiagrečiu kryžiumi padalytas j keturias dalis. Alchemijoje saulės atitikmuo — blizgantis auksas („žemės saulė, metalų karalius“), astrologijoje jai pavaldus liūtas. Dėl dominuojančios vyriškos visuomeninės santvarkos (priešingai nei vokiečių kalboje) žodis saulė dažniausiai yra vyriškos giminės, todėl naiviu įsivaizdavimu vyriška yra ir pati dievybė (išimtis tik japonų saulės deivė Amaterasu Omikami, kurią sukūrė dangaus dievas Isanagis). — Teritorijose, kur būna sausros, saulė gali įgauti prieštaringų arba net neigiamų aspektų, tuomet kelionei per dangų ją reikia sustiprinti paaukotų žmonių krauju, kuris suteikia naujų gyvybinių galių (senovės Meksika).
Svarbiausias senosios kultūros regionas, kuriame buvo garbinama saulė, be abejo, yra senoji Peru imperija, saulė čia laikyta dieviškuoju inkų giminės protėviu. Inkas Garcilaso de la Vega (1539-1616) aprašo saulės šventyklą sostinėje Kusko taip: „Visos keturios sienos nuo viršaus iki apačios buvo padengtos aukso plokštėmis ir skersinėmis sijomis. Priekinėje dalyje [buvo] tai, ką mes vadiname pagrindiniu altoriumi, [o čia] stovėjo saulės figūra iš aukso plokštės, dvigubai storesnės už kitas, kurios dengė sienas. Figūra su apvaliu veidu ir ugniniais spinduliais bei liepsnomis buvo pagaminta iš vieno gabalo taip, kaip ją vaizduoja dailininkai. Ji buvo tokia didelė, kad užėmė visą priekinę šventyklos dalį nuo sienos iki sienos… Abiejose saulės atvaizdo pusėse kaip šitos saulės sūnūs stovėjo balzamuoti —nežinoma kokiu būdu — mirusiųjų karalių kūnai; jie atrodė kaip gyvi. Jie sėdėjo ant auksinių sijų stovinčiose auksinėse kėdėse, kuriose jie mėgdavo gyvi sėdėti… Portalų pavidalo [šventyklos vartai] padengti auksu. Ant šventyklos išorinių sienų buvo auksinės atbrailos, susidedančios iš uolekties platumo storos lentos, kuri kaip karūna juosė visą šventyklą.“ Saulė — auksas tapatinimas šioje Andų šalyje kaip niekur kitur perkeltas į realybę ypač nuosekliai, o simbolinis „tauraus metalo“ stabilumo idėjos ryšys su mumifikacija krenta į akis, kaip ir senojoje Peru mėnulio šventykloje, kur buvo saugomos ir garbinamos viešpataujančiųjų giminės pramotės, „užkonservuotos“ sidabre.
Astrologijoje Saulė, kaip ir antikos laikais, laikoma „planeta“, kuri savo tariamu sukimusi aplink Žemę nustato metų trukmę. Mėnulis ir Saulė vadinama „pagrindiniais šviesuliais“, kuriems būdinga „vyriška karšta dominantė“. Nuo saulės vietos Zodiako ženkle priklauso, su kokiu „ženklu“ gimė žmogus. Saulės „dienos būstas“ yra Liūto ženkle, į jį Saulė „pakylėta“ Avino, o nužeminta — į Vandenio. Saulės spalva – oranžiškai geltona, jai pavaldūs brangakmeniai — deimantas, rubinas, topazas, chrizolitas ir hiacintas. Pagal tradicinę simboliką saulė atsakinga už karalius, tėvo autoritetą, žmogaus padėtį pasaulyje, garbę ir pergalę bei širdį, už valios stiprybę ir vitališkumą. — Saulė ir Mėnulis masonams yra „du fiziniai pasaulio šviesuliai, pavyzdys pirmajam ir antrajam vadovui arba prižiūrėtojui ir reiškia, kad kiekvienas teisėtas laisvasis masonas ir brolis turi tiek dieną, tiek naktį ieškoti tikrosios šviesos ir niekada nelikti ydų tamsoje ir nedorybėje“ (Baurnjöpel, 1793). — Ikonografijoje Saulę dažniausiai vaizduoja arba kaip saulės dievą su spindulių vainiku apie galvą, arba kaip spindulių apsuptą diską su žmogaus veidu. Azijoje iš priešistorinių laikų neretai randama piešinių, vaizduojančių žmogaus figūrą su „saulės ratu“ vietoj galvos, apkraštuotą danteliais ir padalytą kryžiaus, o kiekviename sektoriuje yra taškai (gal nuoroda į kalendorinį metų skirstymą?). Priešistoriniuose piešiniuose ant uolų Siaurės Afrikoje pasitaiko jaučių ir avinų atvaizdų, kurie panašūs kaip Egipto kultiniuose piešiniuose, tik jaunesni, mat ant galvos turi diskus ir vadinami „saulės avinais“ ir „saulės raguočiais“. — Herbuose saulė vaizduojama kaip veidas arba tik kaip diskas su tiesiais ir ugniniais spindulių danteliais.