Sapnų simboliai

Tinkamai interpretuojami, gali padėti tirti kultūrinę istorinę simboliką, aiškinti simbolių turinį.
Jei pripažinsime, kad simboliai mituose, pasakose, padavimuose, regėjimuose, religijose, įvairiausiuose meno kūriniuose, taip pat ir sapnuose, susiformuoja ne vien sąmoningosios asmenybės dalies dėka, taigi negali būti sąmoningai konstruojami, o, kitaip tariant, kyla į paviršių iš pačių gelmių, tai, remiantis analitinės psichologijos sukaupta sapnų patirtimi, galima iššifruoti vadinamąją antrinę simbolinio mąstymo „tikrovę“. Manytina, kad etnologiniai simbolikos tyrinėjimai remiasi istoriniais faktais, o analitinė psichologija yra neistoriška, ji grindžiama pačiu bendriausiu ir permanentiniu „kitu pasauliu“, kurio pamatai niekad nekinta. Antikinius bandymus aiškinti sapnų pasaulį susiejant su žmogumi pirmiausia liudija Artemidoro iš Daldijos (II a.) penkios knygos, vadinamos „Oneirokritikon“. Jose skiriami „tereomantiniai“ (t.y. ateitį nusakantys tiesiogiai) ir „alegoriniai“ (t.y. reikalaujantys aiškinimo: pvz., perlai — ašaros, obuolys — meilės džiaugsmai) sapnai. Siame antikos veikale atsižvelgiama į įvairiausių sapno simbolių daugiareikšmiškumą, ir tuo jis gerokai pranoksta daugelį šiuolaikinių populiarių sapnininkų.
Modernioji sapnų psichologija, be kita ko, tyrinėja sapnų trukmę ir atsiradimą per vadinamąją miego REM fazę (angl. REM – rapid eye movement — greiti akių judesiai — akių obuolio judesiai po užmerktais miegančiojo vokais), taip pat jų atpalaiduojantį poveikį. Skirtingą sapnų simbolikos aiškinimą pirmiausia lemia skirtingi tyrinėtojų atspirties taškai. Pvz., Sigmundo Freudo psichoanalizei patinka pripažinti šį simbolių pasaulį „via regia“ (karališkuoju keliu), kad juos aiškinant būtų galima nustatyti „gyvą ir judrų ryšį su įvairiausiais gyvenimo simboliais “ (I. Caruso, cit. iš Lurker, 1979). Freudo mokymas apie libido (lytinio potraukio) vystymąsi sukurtas seksualinių represijų epochoje, todėl ankstyvojoje vaikystėje patirtų seksualinių potyrių bei fantazijų, taip pat kitokių „paslėptų“ seksualinio pobūdžio psichologinių reiškinių išstūmimą jis laiko lemiamu veiksniu ir pagal tai aiškina sapnus. Be jokios abejonės, laisvesnio elgesio epochose šis interpretavimo būdas turėtų būti pakoreguotas. Remiantis šia koncepcija, ilgi ir smailūs daiktai, pvz., obeliskai, ietys, bokštai, menhyrai, strėlės, kalavijai ir pan., populiariai aiškinami kaip vyriškieji (fališki) simboliai, o moteriškais simboliais laikomi tokie daiktai kaip krepšys, taurė, ola ir pan. Įvykiai sapne, pvz., kopimas laiptais, jojimas, plaukimas arba imtynės, interpretuojami kaip paslėpti seksualinio akto vaizdai. Alfredo Adlerio individualybės psichologijoje sapno vaizdai siejami su sapnuojančiojo savęs įtvirtinimu ir valdžios troškimu, o Carlo Gustavo Jungo kryptį priešininkai ironiškai vadina „psichomitologija“. Sapnų interpretacijos Jungo analitinės psichologijos požiūriu labai reikšmingos simbolių tyrinėjimams, nes tai praturtina tradicinius aiškinimo būdus praktinį klinikinį darbą dirbančių psichiatrų patirtimi. Ši patirtis apibendrinta pirmiausia psichologo E. Aeppli’o (1892—1954) bibliografijoje pateiktame veikale.
Jau senovės Egipte sapnų aiškinimas buvo viena iš žynių veiklos sferų. Remtasi prielaida, esą būsimus realaus gyvenimo įvykius atskleidžia atitinkami kiek migloti sapno vaizdai (pvz., būsimus malonumus išreiškia sėdėjimas sodo paunksmėje). Senovės Kinijoje sapnai (meng) aiškinami priešingai realiam turiniui (pvz., mirtis reiškia ilgaamžiškumą). Biblijoje labai rimtai traktuojamas senovės Rytuose paplitęs tikėjimas, jog sapnuose žmogus girdi Dievo balsą („savo valią Viešpats išreiškia miegančiajam“), ką patvirtina ir garsusis Juozapo „egiptietiškas sapnas“. Nors kartu sapnas gali reikšti lūkesčių išsipildymą ir apgaulingus vaizdinius („Kaip sapnas, žmogui atsibudus“, Viešpatie, kai atsibundi, taip tu paniekini tuos vaiduoklius.“ – Psalmynas 73, 20). Pasak Ernsto Jungerio, sapne žmogus „bent akimirksnį išvysta nuostabų pasaulio kilimą su jo magiškomis figūromis“.