Saliamonas

Saliamonas, hebr. Shelomo, išmintingasis Izraelio karalius (961-931 pr. Kr.) tapo simboline figūra dėl „saliamoniško sprendimo“ paskiriant vaiką jo tikrai motinai.
Jis buvo karaliaus Dovydo ir Betsabėjos sūnus ir taikiai sutvarkė politinius santykius tarp Egipto ir Finikijos, dalyvavo prekybinėse kelionėse, pertvarkė armiją, supaprastino valdymą ir pagerino karalystės gyvenimą. Istorijai svarbi jo pastatyta šventykla Jeruzalėje, kuri labai reikšminga masonų legendose (meistras Hiramas Abifas, nužudytas trijų pameistrių, laikomas kankiniu dėl meistro garbės ir slaptažodžio). „Statydamas šventyklą Saliamonui vadovaujant Dievas apsisprendė nuolatos gyventi Jeruzalėje. Šventoji vieta iki šiol buvusi pakeliui į Jeruzalę arba Jeruzalėje palikta ramybėje; nuo šiol ir išrinktoji tauta turi ramiai ateiti į Pažado žemę. Viešpaties puikumas traukia į šventyklą ir pripildo žmogų savo buvimu. Jahvė ten leidžia gyventi savo vardui“ (A. Stöger, cituojama pagal J.B. Bauer, 1967). Biblijoje Saliamonas laikomas Biblijos „Patarlių knygos“, dalies „Išminties knygos“ ir svarbiausia „Giesmių giesmės“ autoriumi. Tai meilės dainos, kupinos erotinio karščio, dažnai suvokiamos kaip „šventųjų vestuvių“kulto tekstas arba kaip santuokinės meilės aukštinimas. Bažnytinis (žydų) aiškinimas jas pirmiausia laiko Dievo meilės, kuri prilyginama sutuoktinių meilei, savo tautai alegorija. Krikščioniškasis mokymas čia įžvelgia Kristaus ir jo Bažnyčios meilės ryšį arba mistinį sielos susiliejimą su pirmąja dieviškąja pradžių pradžia. – Heksagrama (šešiakampė žvaigžde) vadinama arba „Scutum Davidis“ (Dovydo skydu), arba Saliamono antspaudu (Sigillum Salomonis).