Rasa

Nuo seniausių laikų manoma, kad tai švelni, iš dangaus krintanti drėgmė, turinti gaivinantį ir jauninantį poveikį: „tavo rasa — rasa švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos“ (Izaijo knyga 26, 19).
Antikoje rasa simboliškai aiškinama kaip dievų pasiuntinės Iridės arba ryto aušros deivės Eos paliktas pėdsakas. Rasa ir lietus beveik visuomet siejami su dangiškuoju palaiminimu. Alchemijos simbolikoje rasa (lot. ros coelestis) reiškia išminties akmens užuomazgas: „Taigi mūsų materija yra rasos vanduo — riebus, erdvus ir sunkus, randamas virš žemės… kitas bendriausias rasotas subjektas, krintantis tiesiog nuo dangaus augalų ir netiesiogiai – nuo gyvūnų bei žemės augalų… yra kartu dangiškas ir žemiškas, skystas ir kietas, baltas ir rausvas, lengvas ir sunkus, saldus ir kartus…“ (Hermetikos abėcėlė apie išminties akmenį, 1779). Pirmapradė substancija „materia prima“ turi būti paversta skysčiu, ir tik tada, užfiksuota, ji taps apčiuopiama. Alcheminėje „nebyliojoje knygoje“ („Mutus über“, 1677) rasos rinkimą alegorizuoja skepetos. Bažnytinėje simbolikoje Šventosios Dvasios malones simbolizuoja dangaus rasa, kuri pagirdo ir atgaivina ištroškusias sielas.