Pasakos

Pasakos (tradicinės liaudies pasakos) ne tik Vakarų Europos šalyse yra simbolių tyrinėtojų lobynas. Taip pat ir užrašytose rašto neturinčių egzotiškų tautų pasakose rasta gausybė motyvų, turinčių simbolinę prasmę.
„Čia viešpataujanti pasaulio tvarka yra „kita tikrovė“; mes simbolių, charakteringų vaizdų pasaulyje, kurių reikšmė glūdi juose pačiuose (L. Schmidt)… Pasakų motyvų, tiksliau, variantų tyrimas neišsitenka žanro ribose. Kyla kilmės klausimas, pvz., antikiniai ir krikščioniškieji motyvai vokiečių pasakose… Interpretuoti derėtų tik pasitelkus visas galimybes — nuo specialiųjų pasakojimo tyrimų, remiantis folkloristika, religijos istorija, teisės istorija etc., iki specialiųjų simbolių tyrimo“ (E. Hörandner, cit. iš Lurker, 1979). Susikūrus įvairioms, iš dalies konkuruojančioms disciplinoms, pastaraisiais dešimtmečiais susiklostė įvairių požiūrių. Pvz., C. G. Jungas (1875— 1961) pateikia psichologines aiškinimo galimybes, remdamasis daugybe su skaitytojais atliktų tyrimų. Atspirties taškas yra mokymas apie archetipų egzistavimą, tai yra žmonijos įgimtos pirmapradės formos, į kurias įliejama patirties turinio ir vėl iš naujo sugrįžtama — net nesuvokiant istorinio ryšio — prie tos pačios rūšies vaizdinių ir motyvų grandinių. Šitoks požiūris tinka ne tik pasakoms ir mitams, bet ir sapnams, vizijoms bei ritualams, kurie laikytini „simbolių išaiškinimu“. Analitinės psichologijos prasme jie kilę ne iš pavienio žmogaus patirties, bet iš „bendro (kolektyvinio) instinkto“, taigi iš fondo, kuris pranoksta individo patyrimo galimybes.
Istorinė etnologinė polemika su pasakų simbolių lobiais vyksta visiškai kitaip. Čia į pirmą vietą iškeliamos pasakotojo ypatybės, jo vidinė ir išorinė aplinka, perdavimo pobūdis, užrašytojų pateikimo maniera ir panašūs kriterijai, taip pat atsižvelgiama į kultūrines istorines detales, kurios psichologui neturi reikšmės. Pasak Lutzo Röhricho, „pasakos ir sapno paralelė naudingesnė psichiatrui nei pasakai“, žinoma, to nereikėtų laikyti negatyviu dalyku, kadangi kiekviena polemika, turinti temą, yra prasminga.
Pastaraisiais dešimtmečiais nemažai buvo paskelbta ir antroposofinių-psichologinių aiškinimo bandymų. Jų esmė — susieti sielos brandumo pakopų stebėjimus su pasakų veiksmo eiga ir simbolių motyvais, siekiant nubrėžti tipišką sudvasinimo tiesę. – Visų rūšių pasakų tyrimai konstatuoja, jog tradicinis liaudies pasakojimas vaizdus vieną paskui kitą rikiuoja ne bet kaip, o ribotas pagrindinių turimų motyvų kiekis supinamas į nuoseklią veiksmo eigą, laikantis vidinės struktūros dėsningumų, vedančių prie numatyto tikslo. Žinoma, tai tinka iš tisai išlikusioms pasakoms, tuo tarpu egzotiškose tautose perdavimo grandinė buvo ne kartą nutrūkusi ir tyrinėtojas susiduria tik su pasakojimo fragmentais – dažnai ne visai suprantamais.
Daugelis simbolių pasakose taip pat vaidina svarbų vaidmenį, pvz., erelis, skruzdėlė, obuolys, akis, maudymasis (atjauninantis), kamuolys (auksinis) meška, lokys, medis (stebuklingas), kalnas (stiklo), elgeta (persirengęs, antgamtinis), bitė (rodantis kelią gyvis), žaibas, gėlė (svaiginanti arba stebuklinga), kraujas, duona, tiltas, šulinys (vartai į požemio karalystę), pilis, griaustinis, drakonas (pabaisa), triada, tamsa, kuilys (laukinės gamtos simbolis), brangakmeniai, kiaušinis, driežas, vienaragis, šarka, angelas (kilni dvasia), asilas, pelėda, fakelas, sakalas, plunksna, uola, ugnis, žuvys, sparnai, upė (riba ties nežinomu pasauliu), varlė, lapė, žąsis, sodas, auksas, grifas, gaidys, giraitė, plaktukas, kiškis, širdis, ragana (neigiamas moters įvaizdis), elnias, šuo, salos, mergelė, katė, karalius ir karalienė, kopėčios, lelija, liūtas, mėnulis, malūnas, lakštingala, krosnis, perlai, vartai, kranklys, plėšikai, milžinas, žiedas, rožė, druska, šešėlis, kregždė, kiaulė, kalavijas, sidabras, saulė, voras, žvaigždės, jautis, gandras, balandis, velnias, bokštas, paukštis, vežimas, miškas, vanduo ir vandens būtybės, vynas, vilkas, nykštukai.