Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Pantera

Kadaise visoje artimojoje Azijoje ir Šiaurės Afrikos kraštuose paplitęs plėšrūnas (pardalis, panthera, leopardalis), kurio siautėjimas bei klasta, patelės apdairi narsa kovoje dažnai minima antikos pasakojimuose.
Panterai priskiriama ir pasakiškų bruožų, pvz., kad ji trokšta vyno ir kad žmogaus ekskrementais apsisauganti nuo nuodingo augalo kurpelės (Aconitum). Daugelis herojų dėvėjo panteros kailius (Orfėjas, Jasonas, Antenoras); ji priklauso vyno ir linksmybių dievo Dioniso, meilės deivės Afroditės, burtininkės Kirkės ir Kibelės iš Mažosios Azijos palydai. Į Romą panteros buvo atvežtos 186 pr. Kr. iš Afrikos žvėrių kovoms. Ankstyvosios krikščionybės tekste „Physiologus“ sakoma, kad pantera „esanti draugiškiausia iš visų žvėrių, priešiška tik gyvatei… Nuo jos balso dvelkia labai stiprus malonus kvapas, o žvėrys seka paskui tą malonų kvapą ir prieina prie jos visiškai arti“. Sakoma, panašiai Kristus pakilęs iš kapo skelbė balsu apie pasaulio šventumą, „ir jis tapo mums tuo tikrai maloniu kvapu, tiek arti, tiek toli“. Jo rūbai „margi kaip panteros“, papuošti skaistybe, grynumu, nusižeminimu, tikėjimu, dorybe, santarve, taikingumu, kilnumu, o priešas – geibi gyvatė. Pasakojama, kad pasisotinusi pantera miega tris dienas savo oloje ir tik tada parodo savo maloniai kvepiantį balsą, todėl laikoma Kristų simbolizuojančiu gyvūnu. Įvairiuose viduramžių bestiariumų variantuose sakoma: net ir drakoną apima siaubas išgirdus panteros balsą, ir jis slepiasi olose žemėje, o „ten apmiršta, nes negali ištverti panteros kvapo. Taip ir Kristus yra tikroji pantera, nužengęs iš dangaus, kad išgelbėtų mus nuo velniškos drakono prievartos… Po mirties jis nužengia į požeminę karalystę, kur sutramdo didįjį drakoną…“ (Unterkircher). Šiaip jau bestiariume kartojama daug senesnių „Physiologus“ tekstų simbolika.
Prieštaringai pantera vertinta senovės Kinijoje. Ten ji pirmiausia laikyta itin pavojingu, nuožmiu laukiniu žvėrimi, jos uodegą pritvirtindavo prie kovos vežimo kaip karo žygio ženklą. Jauna, graži, bet agresyvi moteris gaudavo pravardę „marga pantera“. Viename paveiksle pavaizduoti panterą ir šarką reiškia pranešti apie džiaugsmą. Taip yra dėl vienodai skambančių žodžių (pao — „pantera“ dar reiškia — paskelbti, pranešti; hsi — „šarka“, taip pat „džiaugsmas“). Juodoji pantera laikoma ypač pavojinga.
Europos heraldikojesiose platumose ne itin pažįstama pantera (pardel, parder) tapo kuriozišku mišrūnu su liūto, drakono ir jaučio (ragai) bruožais, jo saldus kvapas, aprašytas veikale „Physiologus“, pasirodo ugnies liežuviais. Nuo XIV a. priekinės letenos vaizduotos su erelio nagais, o XVI a. — su liepsnomis iš visų kūno angų. Tokia pantera yra Stejermarko herbe. Bodeno ežero apylinkėse jos užpakalinės kojos yra su skeltomis kanopomis, Italijoje — galva panaši į kiškio ir, remiantis „Physiologus“ tekstais, ji vadinama „la dolce“ – saldžioji. — Naujajame pasaulyje ją atitinka visiškai panašus jaguaras, kuris, pvz., senovės Meksikoje buvo actekų karo ordų simbolinis žvėris (ocelotas), taip pat keturioliktosios dienos simbolis 20-ies dienų kalendoriuje. Majai jj vadino Balamu (kaip ir pranašaujantį dvasininką) ir vaizdavo ant molinių indų dažnai su vandens lelijų ūsais arba pervertą Veneros ietimi. Pietų Amerikos genčių mitologijoje jaguaras dažnai yra dvasia, sauganti nuo šamanų; šio regiono pasakojimuose nuo seno labai svarbus vaidmuo skiriamas jaguarams dvyniams.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.