Pakopos

Pakopos, laipteliai, laiptai, simbolizuoja kopimą į aukštesnę, dangui artimą plotmę. Šventyklos senosiose kultūrose paprastai yra pakopinės formos (zikuratai Mesopotamijoje, stupos hinduistų ir budistų kraštuose, pvz., garsioji terasinė Borubuduro šventykla Javoje, Teokalis senovės Meksikoje, pakopinės piramidės Peru pajūrio juostoje).
Senovės graikų šventyklos taip pat statytos ant laiptuoto pagrindo. Kopimas aukštyn akivaizdžiai atspindi archetipinę psichologinę nuostatą – siekimą priartėti prie dangiškosios kosminės tvarkos sferos. Šia nuostata taip pat grindžiamas šventųjų kalnų įvaizdis. Išsiveržus iš kasdienybės sferos ir patekus į aukštesnę plotmę, priartėjama prie dieviškumo. Pakopinės piramidės statytos ne tik lygumose, pvz., Mesopotamijoje — kaip natūralių kalnų „pakaitai“, bet ir kalnuotose vietovėse, pvz., Meksikos aukštikalnėse (Teotihuakanas). Tokie statiniai tikriausiai laikyti laiptais į dieviškąsias kosmoso erdves. — Masonų simbolikoje mokymosi pakopos siejamos su pašvęstumo pakopomis, pvz., trys pakopos siejamos su nuosaikumo, teisingumo ir artimo meilės dorybėmis. Daugiapakopėje sistemoje septynios pakopos, pavaizduotos kopėčių pavidalu, reiškia viduramžių epochos laisvuosius menus ir mokslus, septynias žmogaus amžiaus pakopas, taip pat privalomas „septynias didžiąsias dorybes“, kurios turėtų ugdyti savistabą, susivaldymą ir savęs taurinimą. Šiuo atveju lemia suvokimas, kad simboliškai išgyventą turinį reikia perteikti ne vienu kartu, o žingsnis po žingsnio, kad kandidatas į aukštesnį vardą nepersitemptų ir pamažu suvoktų, kas didina jo vertę.