Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Ožys

Ožys, priešingai negu ožka, dažniausiai laikomas neigiamą reikšmę turinčiu simboliniu gyvūnu.
Dar ikikrikščioniškais laikais pastebėtas jo vyriškasis pradas (ožiai traukia germanų griaustinio dievo Toro vežimą; vediškasis ugnies dievas Agnis joja ant ožio), taip pat anksčiau karikatūriškai vaizduotas kaip mišri būtybė — satyras, faunas, pasižyminti nežabotu gašlumu, todėl pradėjus varžyti seksualumą ožys tapo „dvokiančiu, nešvariu, vien tik pasitenkinimo trokštančiu“ padaru, kuris Paskutinio teismo dieną bus pasmerktas amžinai degti pragare. Tad ir ikonografijoje velniui skiriami visi ožio bruožai. Vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais raganos irgi dažnai vaizduojamos jojančios ant ožių. Šiuose paveiksluose velnias dažniausiai turi ožio pavidalą, o raganos bučiuoja jo užpakalį. Okultinėse knygose pateikiamas paslaptingasis „Bafometo stabas“, kuris tampa savotišku eretikų šventyklų riteriu. Prie šių jo bruožų prisidėjo ir Herodoto pasakojimas apie egiptiečių Mendeso mieste buvusį dievo ožio seksualinį kultą bei biblinis „atpirkimo ožys“, kuris kaip visų žmonių nuodėmingų blogybių įsikūnijimas buvo išvaromas į dykumą. Mendeso miesto šventąjį ožį graikų istorikai identifikuoja su Panų. Iš pradžių jis labiau tapatintas ne su ožiu, o su avinu. Herodoto pasakojimą apie šio miesto moterų lytinį santykiavimą su šventuoju gyvūnu reikėtų vertinti kaip Egipto žvėrių kultą niekinančią pasakėčią. — Viduramžių bestiariumuose ožys suvokiamas kaip „gašlus, besibadantis žvėris, tetrokštantis lytiškai santykiauti. Savo prigimtimi toks aistringas, kad jo kraujas galįs ištirpdyti deimantus, kurių paprastai negali įveikti nei ugnis, nei geležis“ (Unterkircher).

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.