Omfalas

Omfalas (gr. omphalos – bamba) — senajame pasaulyje plačiai paplitęs simbolis, reiškiantis kosmoso arba pasaulio sukūrimo vietą.
Garsiausia „pasaulio bamba“ yra Apolono šventykloje Delfuose, dabar ten įrengtas muziejus – pintinio avilio formos nutašyta uola, primenanti tinklą, laikomą idealiu pasaulio centro simboliu kaip sąsaja tarp požeminės karalystės, žemės ir antgamtinio pasaulio. Todėl jis galėjo daryti poveikį ir orakulams. Romos forume stovėjo panašus į pasaulio bambą akmuo (umbilicus urbis Romae). Panašias šventenybes turėjo ir Frygijos sostinė Gordijus, taip pat Bagdadas. Uola švenčiausioje Jeruzalės šventykloje taip pat nurodoma kaip pasaulio sukūrimo vieta ir kaip idealus žemės rutulio centras. Jo pavadinimas „Schetija“ kildinamas iš hebr. schata (įkurti, pradėti); jis laikomas kertiniu pasaulio sukūrimo akmeniu, taip pat ir statinio užbaigiamuoju akmeniu, sulaikiusiu požeminio pasaulio vandenis „Tehom“. Pasak Talmudo, jie vėl išsiverš, jeigu kas nors nuridns akmenis. Per jo užkimštą kiaurymę kitados pirmojo tvano vandenys nutekėjo gilyn. Jis buvo pagrindinėje šventyklos patalpoje po gaisro aukų altoriumi (W. Müller, 1961). Šioje vietoje Jeruzalėje šiandien yra uolų katedra, kurią musulmonai laiko patriarcho Abraomo aukų vieta, ji yra šalia Al Aksa mečetės. – „Dangaus bamba“ dažnai vadinama Siaurinė žvaigždė, kurią, regis, apsupa kitos nejudančios žvaigždės. Žemės priešingybė buvo šventieji kalnai (Meraus kalnas Indijoje).
Bendrąja prasme omfalas reiškia akmeninę kanalo užtvanką, jungiančią pasaulio plokštumas ir taip susiejančią šamanizmo, akmens kulto ir tikėjimo elementus „motinoje žemėje“. Delfų omfalas pradžioje buvo skirtas žemės deivei Gajai ir tik vėliau Apolonui. Eleusino mieste vykusių misterijų, skirtų žemės motinos Demetros garbei, šventykloje taip pat yra panašus akmens statinys.