Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Obuolys

Botaniškai ne visuomet aiškiai apibrėžtas sėklavaisis, turintis įvairiausių simbolinių reikšmių. Laukiniai obuoliai rinkti ankstyviausiais laikais, o stambiavaisės sukultūrintos veislės Vidurio Europoje žinomos jau nuo neolito.
Antikos mite obuolio kūrėjas buvo vyno dievas Dionisas, jį padovanojęs meilės deivei Afroditei. Erotinės asociacijos obuolius sieja su moters krūtimis, perpjauto pusiau vaisiaus sėklides — su vulva. Todėl iš dalies obuolys įgauna ir dviprasmišką simbolinį turinį. Deivė Eridė, metusi auksinį obuolį (visiems žinomą kaip „nesantaikos obuolį“) į dievų susirinkimą per karalaičio Pario rinkimus, sukėlė sumaištį ir paskatino pagrobti Helenę bei pradėti Trojos karą. Heraklis privalėjo per didžiausius pavojus pargabenti hesperidžių obuolių iš tolimųjų Vakarų. Kita vertus, žemės deivė Gaja (Gė) jungtuvių su Dzeusu proga įteikė Herai obuolį kaip vaisingumo simbolį. Atėnuose jaunavedžiai, žengdami į sutuoktuvių guolį, dalijosi ir valgė vieną obuolį. Obuolių pasiuntimas arba mėtymas reiškia prisipažinimą meilėje. — Senovės šiaurės deivė Iduna saugo obuolį, kurį suvalgęs tapsi amžinai jaunas. Keltų religijoje jis buvo perteikiamų žinių simbolis.
Kinų simbolika orientuojasi į vienodą žodžių „obuolys“ ir „taika“ skambesį (p’ing), tačiau panašiai skambantis žodis reiškia ir ligą (ping), todėl sergančiajam negalima dovanoti obuolių. Obels žiedai, priešingai, simbolizuoja moters grožį.
Europoje yra ir rojaus obuolys, t.y. vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, gundymo ir pirmapradės nuodėmės simbolis. Paveiksluose apie pirmųjų tėvų (Adomo ir Ievos) nuopuolį vaizduojamas žaltys, nasruose laikantis pagundos obuolį, nors tekste kalbama tik apie „vaisių“, mat mūsiškis obuolys Rytuose nežinotas. Įvairiuose šaltiniuose vietoj jo minima figa, svarainis arba granatas. Paveiksluose apie Kristaus gimimą vaizduojamos kūdikėlis Jėzus, griebiantis obuolį; tai simboliškai susiję su pasaulio nuodėmėmis, o obuoliai ant kalėdinės eglutės panašia prasme turi reikšti nuorodą, kad gimus Kristui bus galima sugrįžti į rojų. Tačiau gundantis obuolio saldumas pirmiausia asocijuojasi su nuodėmės saldumu dar ir dėl to, kad lotyniškas jo pavadinimas malus, malum (gr. melon) skamba panašiai kaip malum — blogis, piktybė, nuodėmė. Tad baroko meno kūriniuose neretai mirtis vaizduojama kaip skeletas, laikantis obuolį: pirmapradės nuodėmės kaina yra mirtis.
Profaninėje sferoje obuolys dėl savo beveik tobulai apvalios formos simbolizuoja kosmosą, todėl imperatoriai ir karaliai rankose laiko ne tik skeptrą, bet ir pasaulį reprezentuojantį „imperijos obuolį“. Antikoje ant kaldintų monetų vaizduoti trys rutuliai, reiškę imperatoriui Augustui žinomas žemės dalis — Aziją, Afriką ir Europą, o šiuos imperijos obuolius vainikavo pergalės deivės (gr. Nikės, lot. Viktorijos) figūra. Krikščionybės epochoje jos vietą užėmė kryžius, tad ir astronominiu Žemės simboliu tapo ratas su kryžiumi viršuje. — Salų keltų sagose pasakojama apie Avaloną, obuolių kraštą, nežemiškos laimės simbolį. Mitologas R. Ranke-Gravesas šia prasme obuolį laiko plačiai paplitusiu meilės džiaugsmų ir pavasario simboliu: „Jis yra leidimas įžengti į Elisėjaus laukus, obelų sodus, į kuriuos gali patekti tik didvyrių sielos… Obuolys – tai trijų hesperidžių dovana Herakliui, taip pat Ievos, ,visų gyvenančiųjų motinos’, dovana Adomui. Pagaliau Nemesidė, šventosios giraitės deivė, kuri vėlesniuose mituose taps išpuikusių karalių dieviškojo keršto simboliu, irgi laiko obuoliais apkibusią šaką – tai jos dovana didvyriams. Visi neolito ir žalvario amžiaus rojai buvo salos su vaisių sodais…“ – Verta pastebėti, kad būtent nevalgomi laukiniai obuoliai aptinkami herbuose: „Laukinis obuolys atšiaurus ir aitrus, taip pat ypač tinka vynui išsaugoti, kad nesurūgtų. Tad griežtai nubausdami blogį, išsaugome dorybę“ (Böckler, 1688).

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.