Nuogybė

Nuogybė simboline prasme turi vaizduoti žmogų „pirminėje būsenoje“ be rūbų, kurie suteikia socialinių ir hierarchinių skirtybių požymių.
Tai dažnai praktikuojama inicijavimo bei įšventinimo ritualuose, pvz., vėlyvosios antikos Mitros kulte pretendentas turėdavo pasirodyti kaip ką tik gimęs. Kiti kultiniai reikalavimai — atsiduoti aukštesnėms jėgoms ir galioms, kai žmogus atsisako visų savo priedangos ryšių bei sąsajų ir palieka nepridengtus šiaip jau nuo bet kokio užpuolimo (pvz., „pikto žvilgsnio“) saugomus lytinius organus. Kaip aliuzija į legendinį „pirmapradį nekaltumą“ rojuje iki pirmųjų tėvų nuodėmės laikytinas paprotys daugelyje senesniųjų ir naujesniųjų laikų „adomininkų“ sektų susirinkimų metu nusirengti nuogai, dar ir šiandien tai įprasta iš Rusijos kilusioje duchoborcų sektoje Kanadoje (Britų Kolumbija, Saskačevanas). Asketiškos mintys, t.y. atsisakyti drabužių, yra svarbiausias motyvas Indijos džainizmo tikėjime „digambara“ (apsirengę oru) praktikuoti nuogybę. Erotinis aspektas neturi nieko bendra su nuogybe paprastų beraščių tautų tropiniuose kraštuose, kadangi genitalijų vieta „ignoruojama“, o seksualinį elgesį lemia aiškiai išreikštas padorus nusistatymas. Į tai leidžiama nekreipti dėmesio tik per tam tikras ritualines apeigas. — Europiečių krikščioniškajame mene Adomas ir Ieva vaizduojami nuogutėlaičiai (tačiau genitalijos dažniausiai pridengtos augalais ir plaukais), kaip ir raganos (Hans Baidung Grien), šiuo atveju norima pavaizduoti jų nesivaržymą. Tik Renesanso epochoje žmogaus kūną, sekant antikos pavyzdžiais, vėl imta vaizduoti kaip „aktą“, reabilitavus klasikinę vaizdavimo temą. Vėl buvo galima nepridengtus ir be perdėto drovumo rodyti simbolinius senųjų laikų paveikslus ir mitologines būtybes, pvz., Michelangelo „Paskutinis teismas“.