Narkizas

Narcizas (gr. Narkissos), graikų mituose tai upių dievo (Kefiso) ir nimfos sūnus, kuriam kūdikystėje aiškiaregis Teiresijas išpranašavo ilgą gyvenimą, jeigu jis „niekada nepažins pats savęs“.
Jį beprotiškai įsimylėjo nimfa Echo, kuri deivės Heros buvo nubausta už plepumą — ji galėjo kartoti tik kitų pasakytus žodžius, tapo bekūniu balsu. Gražusis jaunuolis Narkisas savo beširdiškumu sukėlė deivės Nemesidės kerštą. Ji sugundė jį atsigerti iš šaltinio prie mūzų kalno Helikono ir pažvelgti į savo paties atspindį. Išvydęs savo atvaizdą, jaunuolis įsimylėjo pats save. Neįstengdamas atplėšti akių nuo savo atvaizdo, jis kaip vergas be perstojo žiūrėjo į savo veidą, atsispindintį vandenyje, ir buvo paverstas (Ovidijus, „Metamorfozės“) gėle, narcizu. Jis dažnai laikomas pavasario simboliu, siejamas taip pat su miegu, mirtimi ir prisikėlimu, nes pasitraukia nuo vasaros, bet pavasarį kaip krentanti į akis gėlė uždengia pievas. Dėl panašumo į leliją jis yra dažna paveikslų su Marija detalė. Narcizas simbolizuoja save patį įsimylėjusį, aplinkinių nepaisantį asmenį („narcisizmas“, liguistas tuščiagarbiškumas).
Kinijoje narcizas vadinamas šuihsien „vandenyje nemirštantis“, per Naujuosius metus jis yra laimės simbolis. Į Kiniją narcizą įvežė arabų pirkliai, nuo viduramžių dažnai minimas pasakose apie gėles. Dėl garsinio žodžių žaismo paveikslai su narcizu reiškia akmenį ir bambuką: „Astuoni nemirtingieji linki ilgo gyvenimo.“