Migla

Rūkas, bendrąja prasme „pilkosios zonos“ tarp realybės ir irealybės simbolis. Senovės keltų mitologijoje rūkas dengia žemės šiaurės vakarų pusę ties riba tarp žmonių pasaulio ir anapusinio pasaulio salų.
Šiaurės germanams poliarinis regionas — tai erdvė, pilna mirtinos tamsos ir šalčio. Niflheimas (sen. isl. Niflheimr — miglos prieglauda) yra mitinė-geografinė alegorija žmogui neprieinamo požeminio pasaulio, jo požemių karalienė Helė užvaldo tuos mirusiuosius, kurių valkirijos neišrinko kautis su Odinu per paskutinį ragnaroko (Pasaulio pabaiga) mūšį.
Rytų Azijos lyrikoje rūkas dažniausiai yra rudens arba neaiškių nuotaikų, kada gali pasireikšti ir lapių dvasios, simbolis. – Vidurio Europos pasakose rūkas aiškinamas virimu, alaus darymu, verpimu arba kitokia demoniškų būtybių (nykštukų, ragamį) veikla ir simbolizuoja žmogaus netikrumą dėl ateities bei dėl anapusinio pasaulio, kurį gali suardyti tik šviesa (apšvietimas).