Medus

Medus yra ne vien tik su bite siejamas populiarus saldumyno plačiąja prasme simbolis. Kaip liudija olų tapyba, laukinių bičių medus jau buvo renkamas poledynmečio Ispanijoje Levanto kultūrose (Europos šalyse į rytus nuo Italijos).
Jį taip pat rinko Pietų Afrikos bušmenų genties protėviai. Biblijoje Mozę žadama nuvesti į Kanaano žemę, „į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Išėjimo knyga 3, 8). Dievo žodžiai yra „saldesni už medų“ (Psalmynas 119,103) ir pranašų susiliejimo vardan suvalgyti prirašyti pergamento ritiniai yra „saldūs tartum medus“ (Ezekielio knyga 3, 3; Apreiškimas Jonui 10, 9). Medus ir midus dažnai būna dievų maistas, pvz., kūdikio Dzeuso valgis. Indų mite dvyniai ašvinai kaip dievų pasiuntiniai rytų danguje aukoja medų, o prie legendinio medaus šaltinio gaivinasi pamaldieji. Skitai ir spartiečiai naudojo medų mirusiems karaliams balzamuoti. Vėlyvosios antikos Mitros kulte medus buvo naudojamas kaip sakramentas apsivalyti nuo nuodėmių, kadangi jį rinkdavo „prisiliesdamas prie gėlių žiedų“ nekaltas gyvūnas. Senovės Kretos linijinio rašto — B lentelės byloja apie medaus aukas „deivei“. Keistai skamba Biblijos pasakojimas apie didvyrį Samsoną, kuris plikomis rankomis sudraskyto liūto lavone randa bičių spiečių ir medaus. Tai jį paskatino ištarti žodžius: „Iš rajūno maistas, iš stipriojo saldumas“ (Teisėjų knyga 14,14). Tai naujos gyvybės gimimo iš mirties simbolis. Bažnyčios tėvų laikais iš Dievo burnos sklindantys apreiškimo žodžiai vadinami „naujojo rojaus medaus upe“, o Kristaus kūnas „ola, iš kurios teka medus“.
Daugelyje kultūrų medus yra auka mirusiesiems, nežemiškų būtybių maistas, priemonė apsiginti nuo demonų ir lyginamas su „dangaus rasa“. Daugelis gamtos dievų siejami su bičių globa, pvz., Vidurio Amerikos majų bičių valdovas vadinamas Noh-yum-cab. Ten iš medaus, vandens ir medžio, vadinamo Lonchokarpus, žievės (Balchė) buvo gaminamas nestiprus alkoholinis apeiginis gėrimas.
Senovės Kinijoje medus buvo siejamas su „Vidurio“ šalimi ir naudojamas imperatoriaus valgiams paskaninti. Kinų kalba žodis medus (mi) reiškia taip pat ir „saldus“ ir taip vadinami lytiniai malonumai. Sapnai apie medų pranašaudavę laimę, panašiai kaip ir analitinėje C.G. Jungo psichologijoje, kur medus reiškia individo dvasinį brandumą. – Viduramžių medicinos požiūriu, medus susidaro iškritus rasai. Jį renka bitės, ir jis sukelia ne tik saldumo pojūtį, bet juo taip pat gydomos žaizdos. — Liaudies posakį „patepti kam nors medumi snukį“ L. Röhrichas hipotetiškai sieja su kinų papročiu patepti kartą per metus židinio ir virtuvės dievui lūpas medumi ir taip pelnyti jo palankumą. Šį posakį į Europą veikiausiai atnešė keliautojai iš Azijos.